Štai dar vienas filmas apie tai, kaip pramoginis kinas ieško naujų aukso kasyklų. Indiškas vestuves jau matėme (“Guru”), o graikiškos, nors ir ne tokios įspūdingos, finansiškai buvo dar sėkmingesnės. Manyčiau, šiai pasaulinio kino tendencijai atsirasti kadaise padėjo ir mūsiškių Vytauto Landsbergio, Zigmo Vaišvilos bei Arvydo Juozaičio veikla. Tik jiems niekas taip ir nepadėkojo!
Kas gali būti bendro tarp filmo apie graikų vestuves Amerikoje ir iškilių Lietuvos Sąjūdžio veikėjų? Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir nieko. Filmo kūrėjai greičiausiai net nėra girdėję garsiųjų lietuvių vardų. Tačiau didžiuosiuose kino teatruose prieš penkiolika metų tokį filmą vargu ar buvo įmanoma išvysti. Šaltojo karo laikais egzotika Holivude nebuvo populiari.
Nors, atrodytų, kad geležinė uždanga kadaise skyrė tik kapitalistinį pasaulį nuo komunistinio (arba atvirkščiai), tačiau ši užtvara nėra vien geografinis terminas. Nuo pat Kennedy ir Chruščiovo konfliktų laikų (pamenate branduolinių raketų krizę Kuboje?) geležinė uždanga buvo virtuali sąvoka, kapojusi ne tik žemėlapius, bet ir žmonių sąmonę. Storiausios sienos buvo pastatytos žmonių galvose.
Amerika statė filmus apie Ameriką. Geriausiu atveju nukeliaudavo iki Vakarų Europos. Savo ruožtu sovietinio kino herojai toliau Lenkijos į Vakarus nenukeliaudavo. Egzotikos troškulį kompensavo “Rokio” laikų baltaplaukis Ivanas. Amerikiečiams, kuriems intensyviai sektos pasakos apie sovietinį baubą branduoline nosimi, tokios egzotikos dozės visiškai pakako.
Jūs jau supratote, kur aš vedu. Sovietų Sąjungos išnykimas ne tik užbaigė šaltąjį karą. Kai atominiame ringe nebeliko kam kautis, mūsų planeta Vakarų gyventojams nušvito visomis vaivorykštės spalvomis! Tiesa, amerikiečiams vis tiek sunku be priešų, tačiau šiandien juos gąsdinantys vaiduokliai labai jau lengvai įveikiami ir realios grėsmės jų valstybei nekelia (keletas tūkstančių sprogusių Niujorke šio amžiaus bendrame karo aukų sąraše tėra mažytis lašelis begalinėje jūroje).
Kai pirmuosius takus į egzotiškas šalis numynė turistai, paskui juos leidosi ir kinas. Ko gero, pirmasis buvusio priešo žemėje tvirtai atsistojo Džeimsas Bondas. Tuo pačiu metu Holivudo personažams tapo madinga keliauti ir į Prahą. Tačiau plačiąją Sovietų Sąjungą turistai ir Holivudas pervažiavo gan greitai. Tuomet pasileido dar toliau.
Trumpai tariant, Sovietų Sąjungos žlugimas sužadino Vakaruose egzotikos alkį. Savi resursai jau buvo išsemti, tad keistų šalių įspūdinga gamta ir labai neįprasti papročiai tapo įkvėpimu ne vienam keliautojui bei menininkui. Vakarų europiečiai pagaliau pamatė, kad visai šalia gyvena turkai, pakistaniečiai, indai, alžyriečiai. O amerikiečiai suvokė, kad jų šalis yra begalybė mažyčių tautinių bendruomenių, netgi tokioje agresyvaus kapitalizmo citadelėje kaip JAV, išsaugojusių būdingus veido bruožus.
Štai tada ir pasirodė, kad perkeliant šias bendruomenes į kino ekraną galima neblogai užsidirbti. Svarbiausia - tą padaryti yra labai paprastai ir pigu. Mat visą filmą veža būtent keisti papročiai ir egzotiškų bruožų aktoriai. Nereikia jokio ypatingo scenarijaus, specialiųjų efektų. Nereikia netgi kurti muzikos - tiesiog nueini į krautuvėlę indų ar graikų kvartale, nusiperki pirmą po ranka pasitaikiusią garso juostą ir filmui ši muzika puikiai tiks. Vakariečiams egzotiškai skambės netgi pati plokščiausia tų bendruomenių popkultūra!
Filmas apie graikiškas vestuves - itin svarbus taškas “tautinio” Holivudo istorijoje. “Mano storos graikiškos vestuvės” geriausiai parodė, jog tiesiog filmuojant tautiniam kvartale ir sąžiningai registruojant vienos bendruomenės papročius, galima nepaprastai gerai užsidirbti. Atrodo, šis filmas jau pateko tarp pačių pelningiausių kino projektų - šiuo metu iš jo jau yra uždirbta maždaug 35 kartus daugiau, nei investuota (5 mln. dolerių išleista, apie 180 mln. dolerių uždirbta).
O šis filmas žiūrimas dėl dviejų priežasčių. Filmo schema yra labai paprasta - jaunuolis ir mergina vienas kitą pamilsta ir susituokia, nors jų draugystei prieštarauja tėvai. Kiek filmų nuo kino išradimo laikų Amerikoje buvo sukurta šia tema! Tačiau iki gyvo kaulo įgrisusi formulė iškart atgyja, kai mes ją nuliejame įspūdingomis graikiškų tradicijų spalvomis!
Aišku, vienų graikų rodyti neapsimoka - į jų būrį reikia įmesti bent vieną tikrą amerikietį. Būtent jis ir tampa komizmo generatoriumi. Amerikietis graikų būryje yra galimybė mums suvokti padėties ypatingumą - jis yra tam, kad mes galėtume susitapatinti bent su vienų herojumi. Jis žvelgia į graikus mūsų akimis - visus jo nuotykius galime patirti ir mes.
Netgi šis mechanizmas jau yra nuvalkiotas - tautiniai nesusipratimai taip pat yra klasikinis komedijos ginklas. Tačiau šiandien suplakus šiuos ingredientus, kažkodėl gaunamas akiai labai mielas kokteilis! Smagu žiūrėti, kaip graikai tvarkosi savo šeimos kavinėje, smagu klausytis graikiškos muzikos.
Šiaip ar taip, toks filmas greičiausiai nebūtų atsiradęs, jei prieš 13 metų nebūtų subyrėjusi Sovietų Sąjunga. O kur tas byrėjimas prasidėjo? Ar tik ne Arvydo Juozaičio bute, kur ir buvo rezgami pirmieji Lietuvos Sąjūdžio planai.
Deja, šiandien net Vytautas Landsbergis dažnai užmirštamas. Arvydas Juozaitis paprastai pasirodo tokiame kontekste, kad aplinkiniams kelia tik juoką. O ką veika Zigmas Vaišvila, apskritai neaišku. Tačiau tikėkimės, kad istorija sudės visus taškus į savo vietas. Tikėkimės, kad veikėjai, kuriuos šiandiena išmetė į šiukšlyną, galės teisėtai didžiuotis savo nuopelnais. Blogiausiu atveju, bent jau nuopelnais kino istorijai.
“My Big Fat Greek Wedding”, JAV. 2002Trukmė: 1 val. 36 min.Režisierius: Joel Zwick (iki šiol kūrė tik serialus)Vaidina: John Corbett (seriale “Seksas ir miestas” vaidinęs pagrindinės veikėjos sužadėtinį), Nia Vardalos (ji ir parašė scenarijų!) ir dar nemažai žmonių angliškais vardais bei graikiškomis pavardėmis.
