Apimtas džiaugsmo, skubu jums pranešti - KINO TEATRE galima pažiūrėti pirmą padorų lietuvišką kino filmą per visus Nepriklausomybės metus! Igno Miškinio filmas “Lengvai ir saldžiai” demonstruojamas Vilniuje, kino teatre “Lietuva”. Ir nors filmas rodomas mažojoje salėje, seansų metu šioji būna pilnut pilnutėlė! Vien šis faktas Lietuvos kino verksnius turėtų gąsdinti - ką dabar reikės daryti?
Jaunam režisieriui nėra ko pavydėti. Igno Miškinio debiutinis filmas pasirodė kaip gaivaus vandens srautas į dvokiantį lietuviško kino klozetą. Kino kūrėjų bendruomenė, ko gero, yra ašaringiausia Lietuvos meno pasaulio dalis - jau dešimtį metų čia aidi raudos apie tai, kad valstybė pinigų neduoda, kad publika neglosto, o kritika smakro nepakaso. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį čia aktuali tik viena tema - kai tik imama kalbėti apie kiną, Lietuvos kultūros ministerijos viduriai iškart užkietėja!
Tad Lietuvos kino grandai ir biurokratai jau turėtų lūkuriuoti prie Igno namų su beisbolo lazdomis - šis vaikinas visus juos pastatė į labai nepatogią padėtį. Kaip rašoma spaudoje, savam filmui iš valstybės jis gavo 2 000 litų - ko norėti, “Lengvai ir saldžiai” buvo diplominis Akademiją baigiančio režisieriaus darbas. Spėju, niekas nė nesitikėjo, kad šis filmas ne tik bus pristatytas normaliam kino teatre (to jau ir anksčiau pasitaikydavo), bet ir taps sėkminga repertuaro dalimi.
Kai žmogus, iš valstybės negaudamas jokių lėšų, sugeba sukurti filmą, kuris yra įdomus ne tik kino specialistams - jis viena ranka nubraukia visus Lietuvos kino kūrėjų skundus. Vadinasi, galima Lietuvoje kurti kiną! Vadinasi, visi senukai, savo biografijas rašę sočiais sovietiniais laikais, mums melavo, sakydami, jog šiandien nekuria todėl, kad neturi už ką. Po Igno Miškinio filmo pagrįstai kyla įtarimas, kad tie žmonės paprasčiausiai yra kūrybinės sausros ruože, nes jaunas režisierius įtikinamai parodė, kad svarbu yra ne valstybės parama, o geros idėjos ir didis noras.
Gerai. Pažvelkime į šią situaciją kiek kitaip. Šiaip ar taip, per dešimtį metų Lietuvoje buvo sukurta keletas filmų. Tik nekalbėkite man apie Šarūną Bartą! Su Lietuva šis režisierius jau seniai neturi nieko bendra, o jo reputacija Vakaruose grįsta entuziazmu, kurį ten vis dar kelia iracionali rusiškos dvasios egzotika. Jos Barto filmuose nors vežimu vežk.
Kiti filmai triukšmo tėvynėje nesukėlė. Jų net pavadinimus sunku prisiminti. Kodėl? Atsakyti paprasta. Žmonėms nusispjauti į istorinį kiną. Žmonėms nusispjauti į meninius filmus apie pokario partizanus. Nors tokiems filmams Ministerijoje lengviau pinigų gauti, tačiau šie pinigai eina šuniui ant uodegos. Kinas yra liaudies menas ir toks visada bus. Kinas pernelyg daug kainuoja, kad į eilinius vartotojus būtų galima ranka numoti. Tad kol lietuviški filmai nedomins liaudies, ši meno rūšis yra pasmerkta.
Žmonės nori lietuviško kino apie šiandieninį gyvenimą. Noras, sakyčiau, natūralus. Mūsų žmonės kine pažino Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir netgi Kinijos ar Japonijos kasdienybę - todėl kino teatre išvysti savo miestą yra nepaprastai malonu. Tai vienintelis malonumas, kurį buvo galima patirti ir kiek anksčiau sukurtame filme apie dabartį - Kristijono Vildžiūno “Nuomos sutartyje”.
Deja, anas filmas nieko kito ir neveikė, kaip demonstravo lietuviško kino impotenciją. Šalyje, kuri per metus pastatoma pora filmų, kiekvienas jų privalo būti režisieriaus manifestas. Režisierius privalo duoti sukrečiantį reginį, antraip jo filmas keliaus į istorijos šiukšlyną. Pamenu, Kristijonas Vildžiūnas interviu sakė, jog “Nuomos sutartį” statė sau ir dar keliems draugams. Už tokį pareiškimą šiam žmogui apskritai reikėtų uždrausti kiną kurti! Lai nusiperka jis vaizdo kamerą ir filmuoja šeimos šventes - minėtą tikslą jis pasieks! Ir pačiam bus smagu, ir draugams galės parodyti!
Igno Miškinio filmas yra manifestas. Manifestas aiškus ir paprastas - juk ir filmas trunka ne daugiau kaip pusvalandį. Tačiau per tą pusvalandį netenka nė akimirkos nuobodžiauti. Esminis kūrybinis režisieriaus teiginys taip pat tiesus - “štai jums filmas apie gatvės gyvenimą”. Štai jums žmonės, kuriuos mes kasdien matom per TV žinių “Kriminalines naujienas”, štai jums jų kalba, kurioje kas antras žodis yra keiksmažodis, štai jų požiūris į pasaulį, kuriame jie jaučiasi už įstatymo ribų.
“Lietuvos kinas išėjo į gatves” - taip galima įvardyti Igno ir jo kolegų bazinę idėją, kuri puikiai veikia. Juk ne šiaip sau muziką filmui sukūrė “G&G Sindikatas”, grupė, pas mus atstovaujanti “gatvės ideologijai”. Puikiai suprantu, kad visos šnekos apie “gatvę” tėra rinkodaros specialistų ir žiniasklaidos pučiamas burbulas, tačiau kai juo sėkmingai naudojasi menininkai, visuomet džiaugiuosi.
Išverskime visa tai į žmonių kalbą. Igno Miškinio atveju šis manifestas reiškia viena - nuo šiol Lietuvos kinas rodys mums tą pasaulį, kuriame gyvename šiandien. Jis kalbės apie reikalus, kurie mums yra mums aktualiausi dabar. Lietuvos kinas paliko praeitį ir grįžta dabartin. Tai yra žingsnis, kuris turėtų džiuginti kiekviena kino mėgėją - juk tiek kartų kino istorijoje nacionalinės kino tradicijos atsibusdavo iš komos tik tuomet, kai kūrėjai abiem kojom atsistodavo šiandienoje.
Ignas pretenduoja būti “gatvės gyventojų” ruporu Lietuvos kine, tačiau jo filmas parodė ir daugiau įdomių dalykų. Lietuviškose kino ir TV filmų erdvėse dar neteko matyti taip gerai sukaltų dialogų. Dar neteko žiūrėti filmo, kuris būtų taip nuoširdžiai juokingas. “Lietuviška komedija” - apskritai negirdėtas dalykas! Dar neteko matyti, kad nors vienas vaizdo režisūros žmogus būtų pajutęs naktinio Vilniaus pulsą.
Štai taip. Laikas į kiną!
Pokalbį su režisieriumi Ignu Miškiniu skaitykite čia http://www.omni.lt/?rask$9359_26002$z_124937.
