Spauda neseniai išsamiau parašė apie pajudėjusius kauniečių verslininkų investicijų Bosnijoje ir Hercegovinoje reikalus. Kauniškė Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) po ilgų derybų su tos šalies vyriausybe sulaukė nuolaidų ir paleido įsigytą molžemio gamyklą. Taigi Balkanuose įmonę su 800 darbuotojų suka kapitalas iš Lietuvos (lietuviams priklauso 63 proc. akcijų).
Tai pačiai ŪBIG Bosnijoje ir Hercegovinoje priklauso ir nedidelis bankas “Balkan Investment Bank”, ji taip pat turi akcijų keliose maisto produktų gamybos įmonėse, alaus darykloje, taip pat viešbučio, boksitų kasyklos, metalo perdirbimo įmonės ir net telekomunikacijų įmonės “Telekom Srpske” akciniame kapitale. Iš viso ŪBIG investavusi toje Balkanų šalyje apie 30 mln. litų.
Kapitalo, judančio kaip tiesioginės užsienio investicijos (TUI), t.y. be portfelinių investicijų ir paskolų, srautai Lietuvoje dėsningai yra labai neproporcingi.
Kaip rodo statistika, 2003 m. pradžioje Lietuvoje tiesioginės užsienio kapitalo investicijos (t.y. ilgalaikės investicijos, kuriomis siekiama valdyti realiosios ekonomikos įmones arba dalyvauti jų valdyme) jau sudarė 13,2 mlrd. Lt (2002 m. pradžioje buvo 10,7 mlrd. Lt). Imant pamečiui, 1999-2002 m. TUI į Lietuvos ekonomiką buvo atitinkamai 1946, 1515, 1783 ir 2666 mln. Lt.
Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos apskaitomos tik kasmetinio investavimo sumomis. Kaip rodo mokėjimų balansas, 1999 m. jos sudarė 34,5 mln. Lt, 2000 m. - 14,8, 2001 m. - 28,4, 2002 m. - 61,2 mln. Lt. Taigi TUI srautai iš užsienio į Lietuvą ir iš Lietuvos į užsienį skiriasi dešimtimis kartų. Esame kapitalą įvežanti šalis.
Bet esame nors ir silpna, tačiau pakankamai natūrali rinkos ekonomikos šalis. Todėl kapitalas juda ir iš Lietuvos į užsienį. Greta ŪBIG veiklos Balkanuose minėtinos ir kitos tiesioginės Lietuvos kapitalo investicijos užsienyje. Tai bendrovės “Vilkė” antrinė mėsos perdirbimo įmonė “Kaliningrado delikatesas” (didžiausia iš lietuviškų investicijų toje Rusijos srityje), kauniškės “Nemuno bangos” bendrovės PET plastikinių butelių gamybos padalinys Riazanėje ir panaši gamykla Sankt Peterburge, “Snaigės”, “Kraitenės”, “Paroc”, “Narbutas & Co.”, rokiškėnų ir šiauliečių kabelinės televizijos įmonių investicijos pramonės ir prekybos įmonėse Ukrainoje, smulkesnės Lietuvos bendrovių investicijos Baltarusijoje (iš viso čia susidaro daugiau nei 15 mln. JAV dolerių).
Biotechnologijų įmonė “Fermentas” įkūrė tarptautinį holdingą “Fermentas International”, kuriame valdo 76 proc. akcijų ir kuriam priklauso įmonės Lietuvoje, Vokietijoje, JAV ir Kanadoje. Didžiausia Lietuvos informacinių technologijų įmonių “Sonex grupė” turi kompiuterių surinkimo įmones Rygoje, Taline ir Minske, tame pačiame informacinių technologijų sektoriuje plečia investicijas Latvijoje ir Lietuvos bendrovė “Informacinės technologijos”. Atskirai minėtina mūsų mažmeninės prekybos giganto “VP Market” ekspansija Latvijoje (keliasdešimt prekybos centrų Latvijos miestuose). “Senukų” prekybos bendrovė, perėjusi suomių įmonės “Rautakesko” nuosavybėn, turi įsteigusi parduotuvę Rygoje, o baldų bendrovė “Gurda” - prekybos salonus Rygoje ir Varšuvoje.
Alytaus “Snaigė” planuoja statyti didžiulę gamyklą Kaliningrade, Vilniaus bankas steigtis Kijeve. Dar daugiau yra prieš laiką neskelbiamų planų.
Kaip turėtų būti vertinamas kapitalo išvežimas iš Lietuvos? Atrodytų, jei aukštai vertiname, geidžiame ir visokiais būdais skatiname tiesiogines užsienio kapitalo investicijas Lietuvoje, tai analogiškai turėtume apmaudauti ir gal net griebtis suvaržymų ar draudimų, kai matome kapitalą išplaukiant iš šalies.
Kapitalo migracija visada vertinama kontroversiškai. Kapitalą išvežanti šalis pralaimi, nes sumažėja kiekis tos jėgos, kuri kuria darbo vietas, bet ir laimi - nes į šalį po kurio laiko ima plaukti pajamos, sukuriamos kitose šalyse. Kapitalą įvežanti šalis laimi, kadangi atsiranda būtinos sankaupos darbo vietoms kurti ir gamybai plėsti (arba nugeibstančioms įmonėms gelbėti), bet ir pralaimi - nes dalis šalyje sukurtų pajamų, priešingai nei investuojant nuolatiniams šalies gyventojams, iškeliauja į užsienį.
Tie pliusai ir minusai savaip pasiskirsto laike. Kapitalas išvežamas dabar ir vienąkart, o pajamos ima plaukti vėliau ir ilgą laiką. Paprastai iš užsienio investicijų gaunamos pajamos anksčiau ar vėliau padengia išvežtą kapitalą ir ima teikti grynąjį pelną.
Vadinasi, finansiniu požiūriu teigiamas arba neigiamas TUI traktavimas (atitinkamai ir ekonominė politika) priklausys nuo to, ar šaliai greitai reikia daug kapitalo (yra kam dirbti, bet nėra darbo vietų) ar, priešingai, kapitalo ji turi palyginti daug ir jai svarbiau gauti pajamų (yra kapitalo, bet nėra kam dirbti).
Tačiau dar svarbiau už TUI pelną yra galimybės greitai ir dideliu mastu išnaudoti investuotojų technologinius, vadybinius ir kitokius pranašumus, tarp jų ir tuos, kurie kaip tik ir atsiranda įsigijimų, susiliejimų, aljansų būdu. Čia ir individualių investuotojų, ir visos šalies interesai sutampa.
Kol kas visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių ekonominė plėtra, įstojus į ES, dar labai priklausys nuo to, kaip smarkiai gausės jose tiesioginių užsienio investicijų. Kuo jų bus daugiau, tuo labiau kils ir kokybiškai stiprės mūsų ekonominis potencialas, gausės nacionalinės pajamos. Kartu tuomet didės ir galimybės mus patiems investuoti užsienyje.
Kapitalas, kaip ir gamybinė bei komercinė veikla apskritai, vis labiau darosi regioniniu ir globaliniu dalyku. Ateityje ekonominės veiklos ribos dar mažiau paisys nacionalinių sienų. Taip ši veikla darysis dar efektyvesnė, o žmonių galimybės būti tarp tų sienų kaip namie - dar didesnės.
Dėl tokios tezės gal ne vienas norės pasiginčyti, bet tai jau kita tema.
