Jie neužmiršti. Tačiau ir ne taip dažnai prisimenami. Žinomi, bet ne tokie garsūs kaip jų geriausi auklėtiniai – vieną po kito ant menčių visus varžovus Turkijoje guldantys Lietuvos rinktinės krepšininkai. Šios savaitės žmonės – pirmieji mūsų rinktinės žaidėjų treneriai.
Išgyvena iki šiol
Sulaukęs „Respublikos“ skambučio ne vieną talentą išugdęs Algirdas Milonas neslėpė, kad jam teko garbė būti pirmuoju Simo Jasaičio ir Martyno Gecevičiaus treneriu.
„Neslėpsiu, didžiulis malonumas, kai rinktinėje žaidžia net du tavo auklėtiniai. O kai dar abu vienu metu pasirodo aikštelėje, iš viso džiaugsmas. Nieko nuostabaus, kad dėl saviškių išgyveni labiau nei dėl kitų“, – tvirtino šią vasarą Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinės trenerio asistentu buvęs A.Milonas.
Treneris neslepia, kad ir dabar dar kartais norisi griebti telefoną ir paskambinti auklėtiniams, patarti, ką ir kaip daryti: „Tačiau po akimirkos suvoki, kad jie jau seniai nebe tavo vaikai“.
Lietuvos rinktinės rungtynių nepraleidžia ir palangiškis Regimantas Juška, kurio dėka krepšinio paslapčių išmoko Renaldas Seibutis.
„Aš Renaldą pradėjau treniruoti mirus šviesaus atminimo treneriui Andriui Trakiui. Palangoje subūrėme vaikinukų grupę. Kretingoje tuo metu buvo du verti dėmesio vaikai. Vienas iš jų – talentingas ir labai užsispyręs Renaldas. Dabar labai džiaugiuosi, kai jam sekasi, ir labai išgyvenu, jei nepasiseka. Norėčiau, kad Renaldas daugiau laiko praleistų aikštelėje. Net neabejoju, kad jis įrodys esąs vertas žaisti rinktinėje“, – sakė Nacionalinės krepšinio lygos čempiono, Palangos klubo „Naglis–Adakris“ generalinis direktorius R.Juška.
Negaili ir kritikos
Šiomis dienomis Klaipėdos Vlado Knašio krepšinio mokyklos trenerio Povilo Jefišovo namuose yra nuskambėjęs ne vienas raginimo šūksnis ir net riebesnis žodelis. Ir labai dažnai, kai kamuolį savo rankose turi jo buvęs auklėtinis Tomas Delininkaitis.
„Tomui trūksta didesnio pasitikėjimo savimi ir drąsos. Įžūlumo gerąja prasme. Jo geri perdavimai, bet jei jis yra laisvas, turi mesti. Tačiau kartais negali apsispręsti. Komanda tą jo neryžtingumą pastebi. Prasiveržia Gecevičius ir atmeta kamuolį Jankūnui, o ne laisvam stovinčiam Tomui. Tai kas yra metikas, Tomas ar Paulius?“ – net plykstelėjo P.Jefišovas.
Žinomas uostamiesčio treneris iki šiol prisimena, kaip vienuolikmetis T.Delininkaitis, nors jau tada buvo ryškus komandos lyderis, per labai svarbias rungtynes su bendraamžiais iš Latvijos nepelnė nė taško.
„Per apšilimą Tomas neprametė pro šalį nė vieno tritaškio. Kiti treneriai griebėsi už galvų ir klausė, kur aš tokį „žvėrį“ radau. O per rungtynes nė karto nepataikė. Po pratęsimo mes pralaimėjome vienu tašku“, – prisiminė P.Jefišovas.
Svarbūs rinktinei
Pas buvusį Lietuvos rinktinės, dabartinį „Šiaulių“ komandos vyriausiąjį trenerį Antaną Sireiką Robertą Javtoką atvedė tada jau krepšinio treniruotes lankęs vyresnysis brolis Artūras.
„Aš tada Robertui, kuris buvo dailiai nuaugęs, pasakiau, kad koks jis bus lietuvis, jei išaugęs iki dviejų metrų nemokės žaisti krepšinio. Jo labai įkalbinėti nereikėjo, nes visa šeima buvo labai sportiška“, – sakė šiaulietis.
Pasak A.Sireikos, kai jau per pirmąsias čempionato rungtynes su Naująja Zelandija jo auklėtinis gavo traumą, jis labiausiai užjautė kolegą Kęstutį Kemzūrą: „Kaip jam jaustis, kai jau per pirmąsias rungtynes traumą gauna pagrindinis ir kone vienintelis komandos vidurio puolėjas?“
Dar vienas buvęs nacionalinės rinktinės strategas Ramūnas Butautas saviškiu Linu Kleiza visada tikėjo.
„Linas pas mane pateko iš Š.Marčiuliono mokyklos, kurioje sportavo mažiau nei metus. Kai žiūrėjau į tą vaiką, visada tikėjau, kad kada nors jis bus Lietuvos rinktinės lyderis. Linas nuo mažens turėjo lyderio ir tikro kovotojo charakterį. Tokį, kokio ir reikia sportininkui. Buvo ne tik talentingas, bet ir maksimalistas, labai išgyvendavo dėl nesėkmių“, – teigė R.Butautas.
Treneris nekreipė dėmesio į kolegų prognozes, kad stambus ir kresnas jaunasis L.Kleiza gali daugiau nebeaugti.
„Ačiū Dievui, Linas išaugo. Ir jis lengvai persikvalifikavo iš vidurio puolėjo į lengvąjį kraštą. Ar nesinori jam paskambinti ir duoti kokį patarimą? Tikrai ne. Aš ir pats, būdamas rinktinės treneriu, į tokius skambučius neatsakinėdavau“, – sakė R.Butautas.
Užsidirbo prakaitu
Treneriai puikiai prisimena, kad ne visų rinktinės narių pirmieji žingsniai krepšinyje buvo labai lengvi. Viso to, ką jie yra pasiekę, jiems niekas ant lėkštutės neatnešė – vietą po saule turėjo išsikovoti patys.
„Martynas Pocius pas mane pateko, kai jam buvo tik aštuoneri. Aš jį treniravau šešerius metus, – prisiminė Š.Marčiulionio krepšinio akademijos treneris Džiugas Nutautas. – Jis buvo vienas iš lyderių. Aštrus, staigus, mokėjo prasiveržti ir turėjo labai greitą pirmąjį žingsnį. Įvykusi nelaimė, kai jis būdamas tik trylikos neteko piršto, jo nesužlugdė. Prisimenu, kai jį, tik atsigavusį po operacijos, aplankiau ligoninėje, pirmasis jo klausimas buvo: „Treneri, ar galėsiu žaisti krepšinį?“
Žinomas krepšinio specialistas Rimas Grigas Tadą Klimavičių pirmą kartą pamatė Kauno sporto mokykloje.
„Jo fiziniai duomenys buvo labai geri, ilgos rankos. Tačiau „neaplaužytas“ ir net į krepšį dar nemokėjo mesti. Aš jį pakviečiau į savo rytines treniruotes, kurias lankė perspektyvūs vaikai. Ir jis savo galimybę išnaudojo, nors likimas jo tikrai nelepino ir augo ne per geriausiai gyvenančioje šeimoje. Buvo darbštus ir užsispyręs. Jis kaip dabartinė mūsų rinktinė, kuriai niekas pergalių nedalija, o jas ji pati pasiima“, – negailėjo gerų žodžių auklėtiniui R.Grigas.
Pavyzdys jaunimui
Lietuvos sporto legendos Arvydo Sabonio įkurta krepšinio mokykla šalies rinktinei užaugino net keturis krepšininkus.
„Martyno Andriuškevičiaus ir Manto Kalniečio pirmasis treneris buvo Rolandas Radvila, Pauliaus Jankūno ir Jono Mačiulio – Romualdas Petronis. Mes labai džiaugiamės ir puikiai jaučiamės, kad tiek mūsų auklėtinių gina šalies garbę pasaulio čempionate. Tikime, kad šių krepšininkų pavyzdys užkrės daugybę vaikų“, – neslėpė pasididžiavimo A.Sabonio sporto centro direktorė Diana Komskienė.
Į oro uostą skubėjęs šiuo metu Rusijos jaunimo rinktinę treniruojantis R.Radvila sakė, kad Lietuvos ekipos žaidimas nepalieka abejingo nė vieno lietuvio. Tuo labiau kad mažai kas iš jos ir tikėjosi tokio puikaus rezultato.
„Malonu, kad žaidžia Mantas. Tik Martynas dar labai mažai laiko gavo. Žiūrėdamas į juos jaučiu, kad laikas, kitados praleistas su šiais vaikais, tikrai neprėjo veltui. Neabejoju, kad tą patį jaučia ir visi kiti treneriai, daugiau ar mažiau prisidėję prie šių krepšininkų tobulėjimo“, – teigė R.Radvila.
Darius ČIUŽAUSKAS
