Skundas dėl policininkų smurto - kerštas ar tiesa?
Kaltinta moteris uždavė mįslę prokurorams
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės apylinkės prokuratūra gavo marijampolietės Jurgitos Valasinavičienės (20 m.) skundą, esą moteris, trijų pareigūnų atvežta pokalbio į Kazlų Rūdos policijos komisariatą, bene aštuonias valandas buvo priversta kęsti policininkų smurtą. Įdomi detalė: Jurgita Valasinavičienė yra ta pati Jurgita Sartauskaitė, praėjusių metų gegužės mėnesį įtarta kartu su savo jaunesne seseria Sandra (15 m.) nužudžiusi kaimynystėje Bebruliškės kaime (Kazlų Rūdos savivaldybė) gyvenusią septyniolikmetę Onutę Šumskaitę. Onutė, artimųjų ieškota kelias dienas, buvo rasta pasmaugta ir paslėpta netolimame miške. Žmogžudystė iki šiol neišaiškinta. Neseniai atnaujinus baudžiamosios bylos tyrimą, Jurgita Sartauskaitė - Valasinavičienė ir buvo išvežta pokalbio.
J. Valasinavičienės skundą dėl policijoje patirto smurto tiriantys prokurorai kol kas nelinkę pasakoti ir komentuoti tyrimo detalių. Turėdami pirminę informaciją jie nesiryžta net spėlioti, ar pareiškėjos minimi faktai yra ne iš piršto laužti. Nors policijos įvykių suvestinėje paskelbta, kad teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs Jurgitą, nustatė galvos ir krūtinės sumušimus, tai patvirtinti ar paneigti, kol negavusi oficialių ekspertizės išvadų, skundą tirianti prokurorė Vilma Šeperytė atsisakė. Kol kas oficialiai teigiama tik viena - kad Kazlų Rūdos kriminalinės policijos vadovas Rimas Jonika, kurio kabinete Jurgita buvo kalbinama dar trijų jai nepažįstamų pareigūnų, kategoriškai neigia buvus bet kokį smurtą jaunos moters atžvilgiu. (Vilniuje gyvenantys kiti pareigūnai dar nebuvo apklausti, nors jau nustatyti.)
- Žinau tik tiek, kad Jurgita Valasinavičienė buvo pakviesta pasikalbėti su dviem ar trim Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnais, pastiprinusiais Onutės Šumskaitės nužudymą tiriančių pareigūnų grupę, - "Akistatai" sakė šiai grupei vadovaujantis Marijampolės prokuratūros prokuroras Vitalijus Krivičius. - Praėjusių metų spalį, per beveik pusę metų nenustačius kaltų, baudžiamoji byla buvo sustabdyta. Šių metų sausį Kauno apygardos prokuratūra, aptikusi, mano nuomone, neesminių trūkumų, tyrimą atnaujino.
Tie trūkumai - tai nebaigtos analizuoti pareigūnus dominusių asmenų telefono pokalbių išklotinės (bene 50 lapų), anksčiau nebuvusi paskirta biologinė ekspertizė (tiria mikrodaleles iš nužudytosios panagių ir pan.), taip pat nustatyta būtinybė paskirti papildomą teismo medicinos ekspertizę. Pasak prokuroro V. Krivičiaus, šiuo metu abi seserys - Jurgita ir Sandra - yra ne įtariamosios, o tik liudytojos. Į tyrimą vėliau įsijungę kolegos vilniečiai jas abi apklausė jau ne po vieną kartą - vis tebetikslinamos tyrimo detalės. Štai tokiu tikslu Jurgita Valasinavičienė ir buvo apklausta paskutinįjį kartą, kurį ji panoro pagarsinti.
Jurgitos teigimu, neuniformuotas vyras į Marijampolėje esantį jos močiutės Onos Ilgūnienės butą, kur dabar jaunoji moteris gyvena, pasibeldė vos prasidėjus darbo dienai. Jokio pažymėjimo jis nepateikė, tačiau Jurgita prisiminė jį anksčiau mačiusi Marijampolės nuovadoje, todėl nepabūgo eiti kartu. Kieme jiedu įsėdo į jokiais skiriamaisiais policijos ženklais neišsiskiriantį automobilį. Nuovadoje Jurgita netrumpai laukė, kol prie jos priėjo du neuniformuoti, taip pat anksčiau policijoje matyti vyrai - marijampoliečių teigimu, kolegos vilniečiai. Jie neprisistatė, tačiau Jurgita nė nereikalavo. Šie pareigūnai moteriai uždėjo antrankius ir nusivedė į juodos spalvos BMW markės automobilį - taip pat netarnybinį. Jame prie vairo buvo dar vienas vyras. Jurgitai buvo parodyta sėstis ant užpakalinės sėdynės, kur prie jos atsisėdo ir vienas atletiško sudėjimo, už moterį aukštesnis pareigūnas. Vos pradėjus važiuoti Kazlų Rūdos link, jis atsegė antrankius ir, tepasakęs: "Per tave - dar vienas lavonas!", kirto ranka moteriai per veidą. Nustebusiai Jurgitai jis paaiškino, kad ką tik bandė nusižudyti jos sesuo Sandra, palikusi laiškelį, kuriame viskuo kaltina Jurgitą. (Sandra gyvena ir mokosi Marijampolės internate, tačiau jau antra savaitė, kaip ji čia nesirodo. Duomenų, kad paauglė bandė žudytis, patvirtinti nepavyko.)
Agresyviai nusiteikęs pareigūnas pradėjo kilnoti Jurgitos striukę ir gąsdinti "tuoj suksią į mišką". Automobilio priekyje sėdėję du vyrai į pokalbį nesikišo. Smurtautojas gnaibė moteriai krūtinę, kelis kartus rankomis vėl kirto per galvą. Jurgita tegalėjo verkti ir muistytis - liko nutrintos ausys, mėlynos kojos.
Vėliau egzekucija buvo tęsiama jau Kazlų Rūdos policijos komisariate, kriminalisto R. Jonikos kabinete. Iš Jurgitos, vėl surakintos antrankiais, visą laiką tyčiojosi tik vienas pareigūnas - tas pats, kuris automobilyje sėdėjo greta. Kiti matė, kaip Jurgita mušama rankomis, stumdoma galva į sieną, tąsoma už plaukų, kaip laužiamos jai rankos, tačiau smurtavusio kolegos nesustabdė. Atvirkščiai - vienas pareigūnas jam šiek tiek padėjo laikydamas užčiauptą Jurgitos burną. Kai moteris pasiskundė, jog jai skauda, ir dar paprašė tabletės, kažkuris iš pareigūnų pasityčiodamas pasiūlė degtinės. Kai Jurgita atsakė negerianti, nusišaipė, esą brendžio tai turbūt tikrai gertų.
Pasibaigus darbo dienai, vilniečiai iš komisariato išvyko. Moteris liko tik su vietos kriminalistu R. Jonika. Šis pareigūnas klausinėjo Jurgitą apie trejų metų senumo įvykius, visai nesusijusius su O. Šumskaitės nužudymu. Apie dvidešimtą valandą jis leido Jurgitai išeiti iš komisariato. Net nepaklausė, ar šioji turėsianti kur apsistoti Kazlų Rūdoje, ar vėlyvą vakarą vis dėlto kaip nors sieksianti Marijampolę. Prie vienos parduotuvės susitikusi iš matymo pažįstamą vaikiną Jurgita paprašė jo parvežti į močiutės namus Marijampolėje. Apie policijoje patirtą smurtą ji jam nepasakojo.
Namuose močiutė, pastebėjusi aptinusias anūkės akis, iš karto suprato, kad ji sumušta. Jurgita to nė neslėpė, tačiau detaliai nepasakojo, nes norėjo tik ramybės. Naktį ji praleido neramiai vartydamasi ir aimanuodama, jausdma silpnumą ir pykinimą. Rytą, savijautai nepagerėjus, močiutė iškvietė greitąją pagalbą. Ligoninėje Jurgitai buvo konstatuoti sužalojimai ir patarta kreiptis į prokuratūrą.
Ar ši Jurgitos "išpažintis" nesukurta, dabar ir aiškinasi prokuratūra. Bus atliekamos Jurgitos akistatos su tądien ją kalbinusiais pareigūnais. Jurgita kaltina tik vieną jų, kurio išvaizdą sakosi įsidėmėjusi, o kitiems trims pretenzijų neturi. Ji įtaria, kad agresyviausiai nusiteikęs vyras galėjo būti net ne pareigūnas. Jurgita pasiryžusi "eiti iki galo" ir įrodyti savo tiesą - esą gana pareigūnams tyčiotis iš apsiginti negalinčių žmonių. Moteris atmeta kai kurių pareigūnų spėliones, esą ji dabar sugalvojo atkeršyti policininkams, pernai apskelbusiems ją žmogžude. Kruopščiai ir įtikinamai sukurti tokį smurto planą moteriai būtų buvę kam padėti - mat Jurgitos vyras Audrius, su kuriuo ji susituokė vos prieš kelias savaites Marijampolės kolonijoje, šiuo metu kali už įvykdytą plėšimą. Jaunieji labai dažnai susirašinėja, Jurgita nueina pas jį į trumpučius pasimatymus.
- Aišku, tyrimas nustatys tikrąją tiesą, tačiau nesinori tikėti, kad policininkai, kuriuos Jurgita matė ne pirmą kartą, būtų kišę prie jos rankas, nes turima duomenų, jog moteris laukiasi kūdikio, - sakė prokuratūros pareigūnai. - Greičiausiai tai yra keršto ar gynybos taktika.
- Noriu tik vieno - kad viskas kuo greičiau pasibaigtų ir galėčiau ramiai gyventi, - lėtai rinko žodžius Jurgita. - Dėl Onutės mirties mano sąžinė rami - aš prie jos neprisidėjau. Laukiu, kada pagaliau nuo manęs bus nuimta ši dėmė. Džiaugiuosi, kad nors vyras manimi tiki. ................................................... (Nuotraukos nebus, nes ji kategoriškai atsisakė fotografuotis. Norėjo, kad ir naujosios pavardės neskelbtume, nes vyro tėvai apie jos praeitį nieko nežino.)
2002 02 14
