Pusantro mėnesio taigoje
Šių metų birželio 28-ąją sutuoktiniai Ankudinovai susiruošė grybauti - buvo pats baravykų dygimo metas. Iš Pečioros traukiniu nusigavusi iki už maždaug dvylika kilometrų esančios Mišajago stotelės porelė patraukė į taigą. Vietos ten sunkiai praeinamos, klaidžios, tačiau Galina su vyru čia lankydavosi dažnai, todėl jautėsi gana drąsiai. Vis dėlto apsiniaukusią ir lietingą dieną sutuoktiniai net nepastebėjo kaip pasiklydo. Nakvoti teko miške. Lyg tyčia Galina nebuvo pasiėmusi maisto, tik degtukų ir skysčio nuo uodų įkandimo. Vakare kažkokioje pelkėje netikėtai mirė anksčiau niekada rimtai nesirgęs Galinos vyras.
Vos neišprotėjusi iš sielvarto, apimta streso moteris išmetė degtukus ir nubėgo tolyn nuo nelaimės vietos. Ji klaidžiojo po taigą lygiai keturiasdešimt devynias paras. Mito uogomis ir žole. Laimei, rugpjūtis ir rugsėjis buvo šilti. Galina save drąsino dainuodama dainas.
Kai G. Ankudinovą pagaliau atsidūrė ant nedidelio upelio kranto, ją surado medžiotojai. Jie nuvedė išbadėjusią moterį į medžiotojų trobelę, o patys nuskubėjo į miestą pagalbos. Netrukus atskrido sanitarinės aviacijos sraigtasparnis.
Medikai tvirtina, kad G. Ankudinova patyrė didžiulį stresą, stipriai sublogo, tačiau nesusirgo jokia liga, net nepersišaldė. Vėliau moteris sužinojo, kad jų ieškoti pradėjo jau po dviejų dienų, tačiau nei abiem sūnums, nei dukrai, nei ypatingų situacijų ministerijos paieškų gelbėtojų būriui paklydėlių surasti nepavyko.
Respublikiniame paieškų ir gelbėjimo štabe niekas neprisimena, kad žmogus tiek dienų be maisto ir jokių įrankių išgyventų taigoje. Ankstesnis "rekordas" - vienuolika parų - priklausė keturiolikmečiam paaugliui.
Dabar gelbėtojai bando surasti nežinomoje taigos pelkėje besiilsinčius Michailo Ankudinovo palaikus.
Moteris iš dangaus
Larisa Savickaja į Gineso rekordų knygą pateko kaip vienintelis žmogus, po aviakatastrofos nukritęs iš 5 220 metrų aukščio ir likęs gyvas. Kai rekordų knygos atstovai atvyko norėdami moterį nufotografuoti ir sužinoti smulkmenas, ji pajuokavo, kad tikruoju rekordu turėtų būti pripažinta "Aerofloto" jai po katastrofos išmokėta kompensacija - 75 rubliai. Dabar Larisa turi du Gineso rekordų knygų diplomus: už kritimą ir už juokingiausią pasaulyje kompensaciją.
Povestuvinė kelionė
1981 metais jaunavedžiams Larisai ir Vladimirui buvo po dvidešimt metų. Po vestuvių jaunieji pradžioje lankėsi pas Larisos gimines Vladivostoke, po to pas Vladimiro gimines Komsomolske prie Amūro. Namo į Blagoveščenską jaunieji neskubėjo ir net norėjo pakeisti rugpjūčio 24-osios bilietus, tačiau tuo metu net lėktuvo bilietai buvo didelis deficitas - turėdavai tenkintis tuo, ką gaudavai.
Vienu metu Larisai pasirodė, kad keleivinis AN-24 sprogo: nudegino rankas, veidą, pasipylė stiklo ir metalo šukės. O iš tiesų lėktuvui tiesiog buvo nurėžtas stogas ir salone temperatūra akimirksniu atvėso. 5 200 metrų aukštyje kažin ar buvo šilčiau nei minus 40 laipsnių Celsijaus.
Vladimiras mirė iš karto, greičiausiai net nesupratęs, kas atsitiko. Larisa atsisveikino su vyru ir nurimo nusprendusi, kad netrukus taip pat mirs. Po sekundės lėktuvas skilo pusiau, keleiviai buvo išsviesti iš krėslų. Mergina nukrito ant geležinių grindų ir net nepajuto smūgio, tik vėl nustebo, kad Vova jau miręs, o ji vis dar gyva, ir kuriam laikui prarado sąmonę.
Minutė iki mirties
Larisa nusprendė, kad atsitrenkus į žemę ant metalinio "padėklo" labai skaudės, o krėsle būtų daug minkščiau. Kažkodėl norėjosi mirti komfortiškai. Staiga moteris prisiminė epizodą iš italų filmo "Stebuklų dar pasitaiko", kuriame mergina po lėktuvo katastrofos grojant muzikai tarp debesų sklandė sėdėdama krėsle. Larisa prišliaužė prie krėslo, atsisėdo ir ėmė laukti. Debesys kilo į viršų žymiai greičiau nei filme, be to, buvo šlapi ir šalti, atrodė lyg ištisinis rūkas ar dūmai. Larisa žiūrėjo į juos pro išlikusį iliuminatorių ir staiga čia pat pamatė žemę. Iš visų jėgų įsitvėrusi į krėslo porankius moteris susirietė, lyg stengdamasi atitolinti neišvengiamą skausmą. Lėktuvo liekanos nukrito į mišką.
Vėliau Larisa sužinojo, kad krito 8 minutes. Ir beveik penkias valandas pragulėjo be sąmonės.
Karinė paslaptis
Prieš penkiolika metų laikraštis "Tarybinis sportas" vis dėlto ryžosi apie tai parašyti, tačiau įvykio detales nutylėjo. Buvo teigiama, kad L. Savickaja bandė savadarbį skraidymo aparatą, kuris ore subyrėjo. Publikuota net aparato nuotrauka, neva daryta "prieš katastrofą". Nors labiau išprusęs skaitytojas iš karto turėjo suabejoti, ar savadarbė skraidyklė galėtų pakilti į 5 000 metrų aukštį. Larisą išgelbėjo tai, kad keleivinis AN-24 susidūrė su kariniu Tu-16, o sovietinio bombonešio nuolaužų nebuvo galima palikti priešo žvalgams. Jas reikėjo surinkti iki paskutinės detalės. Paieškos būrys jos lėktuvo gabalėlį aptiko po trijų dienų.
Tris dienas L. Savickaja išgyveno miške, sėdėdama lėktuvo krėsle. Rūbai buvo visiškai šlapi, rankos pamėlusios, dantys išmušti... Tarp lėktuvo nuolaužų mėtėsi kažkodėl nesudužęs limonado butelis, tačiau nei gerti, nei valgyti, nei miegoti, nei sušilti nesinorėjo - tik numirti. Larisa negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be Vladimiro.
Dvi dienas moteris laukė, kada nutrūks jos gyvenimas. Trečią dieną atsikėlė ir nuėjo ieškoti žmonių. Tada ji paprasčiausiai nežinojo, kad patyrusi tiek traumų (smegenų sutrenkimas, rankų, šonkaulių lūžiai, penkioms stuburo traumos) vaikščioti neįmanoma. Nuo lėktuvo nutolti bijojo, todėl vėl sugrįždavo į krėslą. Jame moterį ir rado paieškos būrio kariai. Pamačius žmones nervai atsipalaidavo. Atsistoti Larisa jau nebegalėjo. Gelbėtojai ištrynė moters kūną spiritu ir sraigtasparniu nugabeno į rajoninę ligoninę.
Vietiniai eskulapai mąstė racionaliai: žmogus su galūnių ir stuburo lūžiais vaikščioti negali, vadinasi L. Savickajai niekas nelūžo, tad gydė tik plaučių uždegimą ir smegenų sutrenkimą.
Įstatymas ir teisingumas
Išleista iš ligoninės Larisa negalėjo ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti. Tik gulėjo susisukusi į kamuolėlį, nes negalėjo išsitiesti. Po keturių dienų vėl ligoninėje atsidūrusiai L. Savickajai pagaliau padarė rentgeno nuotraukas, sugipsavo ranką, paguldė į specialų stuburo tempimo įrenginį... Jau vėliau žiniuonis - kaulų "tiesintojas" - vėl laužė netaisyklingai sugijusius rankos kaulus, "taisė" stuburą ir kėlė visus nuo smūgio smuktelėjusius vidaus organus. Vyriškis tvirtino, kad jei Larisą jam būtų atvežę iš karto, nebūtų likę jokių traumos pasekmių, o štai po medikų gydymo visko atitaisyti jau nepavyksią. Vis dėlto žiniuonio dėka po pusmečio L. Savickaja pradėjo sėdėti ir vaikščioti.
Kreiptis į oficialiąją mediciną buvo beprasmiška. Gydytojai tikino, kad jei moteris vaikšto, vadinasi, kai nieko neskauda. O vienas "geras" daktaras net pasakė, kad Larisa jau įkyrėjo su savo skundais, kad, matyt, nuo stipraus smegenų sutrenkimo moteriškei "nuvažiavo stogas". Jei mergina nesiliausianti skųstis, teksią ją uždaryti į psichiatrijos ligoninę.
"Aeroflotas" išmokėjo gydymosi kompensaciją - 75 rublius. Kariškiai nedavė nieko. Anot karinės vadovybės, jie mielai būtų skyrę pinigų, tačiau nerado, į kokią grafą įtraukti išlaidas. Pagal geležinę kariškių logiką, aviakatastrofose nukentėjusiųjų nebūna - tik žuvusieji. Tie, kurie išgyveno, tampa liudininkais, o liudininkams kompensacijos nepriklauso. "Liudininkės" net nepripažino invalide, tad moteris negavo teisės į nemokamus vaistus, o jie jai dabar labai praverstų.
Išsigelbėjo, kad gyventų
Nusprendusi, jog išsigelbėjo tam, kad gyventų, L. Savickaja rado savyje jėgų baigti aukštąją mokyklą, o paskutiniame kurse pagimdė sūnų Gošą. Larisa sūnų pasigimdė tik sau, nes nesitikėjo kada nors turėti tikrą šeimą su vyru, antspaudu pase, meile ir šeimyninėmis vakarienėmis. Būdama nėščia L. Savickaja į paskaitas vaikščiojo iki pat paskutinės dienos, tad nenuostabu, kad dabar jau penkiolikamečiam Gošai taip lengvai sekasi chemija - prisiklausė būdamas motinos pilve. Gimdymas užtruko net 25 valandas ir gydytojai stebėjosi, kodėl moteris nerėkia, neverkia ar pagaliau neprakeikia visos vyrų giminės ir gydytojų. O Larisa paprasčiausiai bet kokį skausmą lygino su savijauta po katastrofos.
Likimo smūgiai nesibaigia
Po kurio laiko L. Savickaja persikėlė į Maskvą ir susirado pelningą darbą. Pradžioje apsistojo pas draugę, o po metų jau nusipirko butą. Užsispyrusi ir gabi moteris dirbo dviejuose, kartais trijuose darbuose. Pamažu gyvenimas įėjo į vėžes, pavyko sukurti tegul ir nedidelę, bet nuosavą firmą. Pamažu kaupėsi ir pinigai tyrimams bei operacijai, atsirado mylimas žmogus. Tačiau negalima tiek daug dirbti, jeigu išgyvenai aviakatastrofoje. Maištą pakėlė Larisos kūnas - moterį paralyžavo. Tuoj pat dingo mylimas žmogus - vyrai sunkiai susitvarko su sunkumais. Motiną slaugė keturiolikametis Goša. Ir išslaugė. Dabar jau penkiolikametis berniukas anksti Suaugo, tapo ryžtingas, lengvai bendraujantis, atsakingas. Tik paniškai bijo skristi...
Brangenybė išgyveno po dangoraižių nuolaužomis
Dar vieną gyvą būtybę praėjus aštuoniolikai dienų po teroristų įvykdyto antpuolio Niujorke gelbėtojai surado ardydami Pasaulinio prekybos centro dangoraižių griuvėsius. Stebuklingai išgyveno 3 metų amžiaus baltakailė persų veislės katė vardu Brangenybė. Brangenybė su savo šeimininkais sutuoktiniais Kerais gyveno viename septynaukščio gyvenamojo namo, stovėjusio šalia sugriuvusių bokštų, bute. Šeimininkų nebuvo namie, kai griūvantys dangoraižiai viską pavertė nuolaužų ir šiukšlių krūva.
Gelbėtojai, eidami pro sugriautą namą, išgirdo kažkur iš viršaus sklindantį miauksėjimą. Prasibrovę ten, kur turėjo būti užverstas butas, žmonės rado susipynusių armatūros strypų kamuolyje įkalintą išsekusią katę. Jos kailis buvo susivėlęs, letenos ir uodega apdegusios. Be to, vargšelė, atrodo, buvo prisiuosčiusi aitrių dūmų ir dulkių, nes kas minutę žiaukčiojo ir prunkštė.
Spėjama, kad visas 18 parų Brangenybė nieko neėdė. Anksčiau ji svėrė penkis kilogramus, o dabar - tik tris su puse. Katę išgelbėjo jos priverstiniame kalėjime susikaupęs lietaus vanduo. Iki tol niekados iš buto neišeidavęs gyvūnėlis sugebėjo ne tik išsigelbėti nuo ugnies, bet ir išgyventi.
- Tai vienintelė gera naujiena per visą mūsų darbo laikotarpį,- sakė gelbėtojų grupės, suradusios Brangenybę, vadovas.
Džiaugsmo ašaras liejanti katės šeimininkė savo išgelbėtą numylėtinę pirmiausia pavaišino jos mėgstamu delikatesu - kepto kalakuto gabalėliais. Veterinarijos gydytojų asociacijos nariai pranešė, kad išgelbėtoji katė pasiekė išgyvenimo be maisto rekordą.
