Liudvikas OŠKINIS
Per girią vilkdama ilgą dulkių uodegą Luokės link nešėsi karieta. Staiga kažkas šaižiai sušvilpė, ant vieškelio iššoko jaunas, tvirtas vyras ir pakibo ant žąslų.
Pasikėlę piestu žirgai pamakalavo kanopomis ore ir paklusniai bedėsi jomis į žemę.
- Kas tu? - bakst žirgų tramdytojas vadeliotojui nykščiu į pašonę.
- Aš... Aš Jonas... Jonas Švilpa, - atiduodamas vadeles, botagą, pralemeno šis. - Ana, grafo Pžezdeckio kučeris.
- Tataigi! - pasitaisė už juostos pistoletą vyras ir po gaubtu ant aksomu išmuštos sėdynės išdribusiam grafui tarė: - Tamstos būda viršijo leistiną saugaus eismo greitį. Mokėk baudą!
- Psia krev! Atmink, su kuo šneki! - ėmė trypti kojomis Pžezdeckis. - Ciesoriui įskųsiu. Jis tave Sibierijoj supūdys!
Vyras tik šypt, vypt į tai. Jis nuvožė tūžmautojui katiloką, įsimetė į jį grafo kapšą su pinigais, aukso žiedus, kišeninį laikrodį iš sidabro, nuo užlų dar nusikėlė pintinę su kelionės proviantu ir - sudiev!
Ilgai iš siuto purtėsi grafas. Kai pagaliau atitokėjo, pajuto kažką rankoje belaikąs.
Tai buvo vizitinė kortelė, kuri skelbė: "Tadas Blinda. Pirmasis Lietuvos kelių policininkas".
Mintys iš kelnių kišenės
Liudvikas OŠKINIS
Žemėje labai daug gyventojų, bet danguje jų - dar daugiau.
Dar yra žmonių, kurie šiandien daro tai, ką galėtų padaryti rytoj.
Kremtiesi, kad bijai gyvatės? Užtat nebijai jos užmušti!
Kas negeria, nerūko - numiršta sveikas.
