Toks klausimas kyla pažvelgus į kasmetinę Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaitą apie žemės gyventojų dinamiką ir tendencijas. Ataskaitoje pateikiami skaičiavimai, kaip klostysis pasaulio šalių ir regionų populiacija per artimiausius pusę šimto metų, jei išliks dabartinės demografinės tendencijos.
Europos valstybėms tie skaičiavimai nieko gera nežada - jose gyventojų mažės. Tiesa, nevienodai. Bene mažiausiai keisis Didžioji Britanija - joje gyvens tik 1 procentu mažiau žmonių. Vokiečių ir lenkų sumažės beveik 15 proc., italų - ketvirčiu, o ukrainiečių, bulgarų, estų ir lietuvių - per pusę.
Žinoma, demografinės tendencijos per tą patį laiką gali keistis, tuo labiau kad dabartinė demografinė padėtis susiklostė dėl daugybės priežasčių. Per pastarąjį dešimtmetį žmonių Lietuvoje mažėjo dėl emigracijos, vėliau sudaromų santuokų ir padidėjusio mirštamumo. Nusistovėjęs ir pagerėjęs gyvenimas turėtų mažinti mirštamumą ir didinti gimstamumą. Nežinia, kaip bus su emigracija. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Tarybų Sąjungos byrėjimo sukeltas kraustymosi vajus jau baigėsi, bet tęsiasi ūkinė emigracija. Tikėdamiesi geresnių perspektyvų svetur išvažiuoja labai daug jaunimo, kuris gali ir sugrįžti, jei Lietuvoje padėtis gerės.
Tačiau sunku tikėtis, kad padėtis pasikeistų dramatiškai. Kaip tik per artimiausius dešimtmečius Lietuva bandys pasivyti išsivysčiusias valstybes. Kaip parodė kitų šalių patirtis, tokiomis sąlygomis gimstamumas mažėja. Sparčiai kintant pragyvenimo lygiui, tėvai siekia savo vaikams užtikrinti kuo geresnį gyvenimą ir todėl nesiryžta turėti gausesnės šeimos.
Puikus pavyzdys - Italija, kurioje nuo daugiavaikių šeimų prie šeimų, auginančių po vieną vaiką pereita šalyje prasidėjus pokario “ekonominiam stebuklui”. Daug daugiau linkusios turėti vaikų šeimos, gyvenančios palyginti stabilioje aplinkoje, kur gyvenimo lygis sparčiai nekinta.
Žinoma, esama ir daugiau bei kitokių gimstamumo mažėjimo priežasčių. Savo vaidmenį vaidina ir kultūra, įpročiai. Bet kuriuo atveju labai sunku tikėtis, kad vienturtis vaikas pasiryš tapti daugiavaikiu tėvu ar motina.
Mažėjant gimstamumui visuomenė sensta. Mažėja darbingo amžiaus žmonių, daugėja išlaikomųjų, tad sparčiai auga spaudimas socialinės rūpybos sistemai. Todėl visuose Vakarų kraštuose, taip pat ir buvusiose komunistinėse valstybėse stengiamasi kuo greičiau vykdyti pensijų reformas.
Jei pildysis demografų pranašystės, dabartiniams dešimtmečiams Lietuvoje, norintiems gauti padorias pensijas, teks rinktis - arba eiti į pensiją sulaukus kokių septyniasdešimt penkerių, arba mokėti į “Sodrą” po pusę savo algos. Privatūs pensijų fondai turėtų padėtį kiek sušvelninti padėtį, bet pensijos yra tik viena medalio pusė. Dirbantys žmonės savo mokesčiais išlaiko sveikatos apsaugos sistemą, kuri abiem kojom šlubuoja jau dabar. Daugėjant vyresnių žmonių, kurie linkę daugiau sirgti, sveikatos apsauga brangs, o mokančių jos sąskaitas bus vis mažiau. Šiuo metu vienam pensininkui Lietuvoje tenka mažiau nei du dirbantys. Po penkiasdešimties metų padėtis turėtų būti gerokai blogesnė.
Ekonomistai įspėja, kad visuomenei senstant blogėja bendras gyvenimo lygis. Sociologai gali pridurti, kad senyvo amžiaus visuomenė priešinasi reformoms, stengiausi išsaugoti esamą padėtį ir dažnai kerta šaką, ant kurios sėdi. Pakanka pasižiūrėti į Vokietiją, kurioje jau dabar vyresnio amžiaus žmonės sudaro didesnę rinkėjų dalį, ir į sudėtingą socialinių bei ūkio reformų bylą šioje šalyje.
Kol kas žinomi du vaistai senstančiai visuomenei gydyti. Pirmasis toli gražu ne visada veikia, antrasis toli gražu ne visiems patinka. Tai gausesnių šeimų skatinimas ir imigracija.
Gausesnių šeimų skatinimas reikalauja ne tik nemažų išteklių, bet ir gero apskaičiavimo. Kas gali paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų? Didesnės išmokos už vaikus? Ilgesnės motinystės atostogos? Geresnis ikimokyklinių įstaigų tinklas? Čekijoje atliktas tyrimas parodė, kad šios šalies tėvams rimta paskata būtų, jei trečią vaiką auginanti šeima iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis gautų namą. Tačiau tokia paskata Čekijai ir daugeliui valstybių, ypač pokomunistinių, per brangi.
Estijoje karšus ginčus sukėlė vienos valdančių partijų siūlymas pailginti motinystės atostogas ir mokėti motinoms jų gauto atlyginimo dydžio pašalpą. Taip norima paskatinti turėti vaikų ir daug uždirbančias moteris…
Stebuklingos lazdelės niekas nėra išradęs, bet, atrodo, nuoseklią socialinę politiką turinčiose stabiliose šalyse ilgalaikis ir nuoseklus šeimos rėmimas atsiperka didesniu gimstamumu. Gal todėl Skandinavijos šalims greitas išmirimas negresia.
Kitas vaistas, ypač nuo neigiamų gyventojų mažėjimo padarinių ūkiui, yra imigracija. Šiuo vaistu gydosi dauguma Europos valstybių, tik vienos turi aiškią imigracijos politiką, kitos - ne. Imigracijos politika numato atvykėlių integraciją į visuomenę, suteikia jiems visas teises su viltimi, kad jie ir jų palikuonys padės nešti socialinę priimančios visuomenės naštą - tai yra dirbs, mokės mokesčius ir prisidės prie šalies ateities.
Praktika rodo, kad ne viskas paprasta - atvykėliai toli gražu ne visada dailiai integruojasi į vietos visuomenę, o pastaroji toli gražu ne visada juos noriai priima. Tačiau daugiausia problemų turi šalys, kurios arba imigracijos iš viso nekontroliavo, arba turėjo pernelyg dosnią prieglobsčio sistemą. Pastaruoju metu vis daugiau valstybių imasi nustatyti imigracijos kvotas ir išduoti darbo leidimus tiems specialistams, kurie šalyje reikalingi - medikams, informatikams ir panašiai. Leidimus gavusieji gali atvykti su šeima, jiems suteikiamos įsikūrimo pašalpos, padedama susirasti būstą.
Įdomu, kad tokią politiką vykdyti jau pradeda ir viena buvusi komunistinė valstybė - Čekija. Čia apskaičiuota, kad artimiausiais metais reikės bent 25 tūkstančių imigrantų per metus. Ar po tiek bus priimama - dar neaišku, tačiau imigrantų klausimas čia nuolat svarstomas.
Na, o Lietuva? Akivaizdu, kad demografinės strategijos neturime. Ar rengiamės ją turėti? Juk po 2050-ųjų ateis ir 2100 metai. Jei niekas iš esmės nesikeis, per šį šimtmetį nenumaldomai artėsime prie… nulio.
