Pastaruoju metu susitelkę į Prezidentūros skandalą, mes pernelyg mažai diskutuojame apie tas problemas, kurios neišnyks sulig apkaltos pabaiga, nuo kurių sprendimų didele dalimi priklauso mūsų valstybės ateitis. Šiandien noriu dar kartą atkreipti dėmesį į vieną svarbiausių dabartinės Lietuvos problemų - šeimos institucijos krizę.
Lietuvoje mažėja santuokų ir daugėja skyrybų, vis didesnė vaikų dalis gimsta anapus santuoka sutvirtintų šeimų. Kartu sparčiai mažėja gimstamumas apskritai. Socialinių tyrimų instituto parengtoje “Demografinės politikos strategijoje” aiškiai teigiama, kad visuose demografiniuose procesuose (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo ir migracijos) vyksta neigiami pokyčiai. Jų pasekmė - gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, spartus gyventojų senėjimas. Daugiausiai su darnios ir stabilios šeimos krize susijęs gimstamumo mažėjimas yra pasiekęs tokią ribą, kai iškyla reali grėsmė tautos išlikimui.
Gimstamumo mažėjimas kelia grėsmę ne tik mūsų tautos išlikimui, tačiau taip pat sukelia rimtas socialines problemas. Jau šiandien kas penktas Lietuvos gyventojas yra vyresnis nei 60 metų. Jei Lietuvos moterys nepradės daugiau gimdyti, visuomenės senėjimas dar didės. Tai reiškia, kad vis didesnę biudžeto dalį teks skirti pensijoms, o kiekvienam darbingo amžiaus žmogui kasmet bus užkraunama vis didesnė socialinė našta.
Šeimos erozija kartu yra ir visos visuomenės erozija. Įvairūs tyrimai vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikaltėliai, narkomanai, viskuo nusivylę žmonės paprastai išauga ten, kur šeimos yra virtusios griuvėsiais, kur vaikai negauna tėvų dėmesio ir šilumos.
Dabartinės daugumos vykdoma paramos šeimai politika ydinga, nes:
1. Valstybė šiandien išleidžia didžiules lėšas tam, kad užgesintų socialinių problemų gaisrus. Šiandien didžioji valstybės paramos dalis yra nukreipta į vidinių problemų draskomas ar iširusias šeimas. Tokioje aplinkoje augantiems vaikams padėti svarbu, tačiau tikra pagalba yra ta, kuria siekiama sustiprinti šeimą.
2. Nėra vienos institucijos, kuri koordinuotų visas programas, susijusias su šeimos institucija, bei galėtų įvertinti, ar jų įgyvendinimas nedidina šeimų erozijos. Tai, kokias problemas tokia situacija sukelia, rodo ir Sveikatos apsaugos ministerijos remiamas “Jaunimui palankių paslaugų teikimo” projektas, kuris nėra suderintas su Švietimo ir mokslo ministerija, taip pat nėra įvertinta, ar jis nepažeidžia tėvų teisių perteikti vaikams savo vertybes, ar visų jaunam žmogui iškylančių problemų nesuveda vien tik į susijusias su lytiškumu.
3. Vyriausybė ir toliau siūlo įstatymo projektus, kurie ne tik nestiprina šeimos institucijos, bet ją sumenkina iki paprasčiausios partnerystės. Neseniai Vyriausybė pateikė Seimui svarstyti “Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymą”. Kaip teigiama aiškinamajame rašte - šio įstatymo tikslas tėra išskleisti jau Civiliniame kodekse įteisintas nuostatas. Tačiau dabartinė situacija veikiau skatina peržiūrėti Civilinį kodeksą bei iš jo pašalinti šeimos instituciją silpninančias nuostatas, o ne toliau įtvirtinti dalykus, kurie šeimą prilygina paprasčiausiam kontraktui, kur įsipareigojimai gali nutrūkti iškilus bet kokiai problemai.
Ką dabartinėje situacijoje turėtume daryti?
Pirmiausia iš esmės permąstyti valstybės paramos šeimai politiką ir aiškiai įvardyti, kad jos tikslas yra tai, jog tvirta šeima, nepatirdama ekonominių sunkumų, galėtų auginti vaikus, perteikti jiems vertybinį pamatą bei, bendradarbiaudama su švietimo institucijomis, suteiktų kuo geresnį išsilavinimą.
Kokius pirmuosius žingsnius turėtume žengti link naujos veiksmingos paramos šeimai politikos?
1. Tėvynės sąjunga jau yra pasiūliusi 2V programą, kuria siūlėme realiai paremti tas šeimas, kurios nedrįsta auginti dviejų ir daugiau vaikų, nes baiminasi ekonominių sunkumų. Deja, mūsų iniciatyvai Vyriausybė liko kurčia. Mes ir toliau liekame įsitikinę, kad valstybė, siekdama pakeisti dabartines demografines tendencijas, sustabdyti šeimos eroziją turi ne moralizuoti, bet taikyti konkrečias teisines ir ekonomines priemones.
2. Taip pat labai svarbu, kad valstybė paramos šeimai politikoje turi ne tik dalyti pašalpas, bet privalo veiksmingiau išnaudoti įvairius paramos pavidalus. Pirmiausia veiksmingiau sieti mokesčių sistemą su gyvenimu šeimoje ir vaikų auginimu. Taip pat ekonominėmis priemonėmis padėti jaunoms šeimoms įsigyti tokį būstą, kuris nekeltų nerimo dėl vaikų auginimo sąlygų. Valstybės parama turi skatinti tai, kad kiekviena šeima vaiko gimimą priimtų vien kaip didžiulį džiaugsmą, o ne kaip sunkų ekonominį išbandymą.
3. Valstybės įsipareigojimas šeimai neturėtų apsiriboti gyvenimo tvirtoje, santuokiniais įsipareigojimais grįstoje šeimoje bei gimstamumo skatinimo siekiniais. Valstybė taip pat privalo rūpintis, kad šeimos galėtų garantuoti vaikams saugią erdvę ir deramą išsilavinimą. Tai, be kita ko, reiškia, jog būtina valstybiniu lygmeniu pripažinti, kad vaikų auginimas yra valstybei naudingas darbas, kuriam turi būti suteiktos visos socialinės garantijos. Taip pat turime siekti lankstesnių profesinio užimtumo pavidalų, leidžiančių abiem tėvams daugiau dėmesio skirti bendravimui šeimoje.
4. Valstybės švietimo politika taip pat turi stiprinti šeimą. Privalu gerbti tėvų teisę perteikti vaikams savo vertybes ir apsaugoti vaiką nuo tų pamokų, kurios pažeidžia šeimos dorovines nuostatas ir kuriose šeimos vaidmuo suprantamas tik kaip giminės pratesimas ir seksualinių poreikių patenkinimas. Taip pat švietimo sistemoje turėtų būti gilinamas šeimos bei mokyklos bendradarbiavimas, tėvams suteikiama didesnė galia daryti įtaką valstybinių mokyklų bei valstybinės televizijos programų veiklai.
5. Turime žengti svarbų žingsnį link koordinuotos valstybės paramos šeimos politikai ir įkurti arba naują Šeimos ministeriją, arba dabartinę Socialinių reikalų ir darbo ministeriją transformuoti į Šeimos ir darbo ministeriją, nes parama darbiai šeimai yra veiksmingos socialinės politikos branduolys.
Irena Degutienė yra Tėvynės Sąjungos Krikščioniškųjų demokratų frakcijos pirmininkė.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
