Tas reiškinys atėjo iš senų laikų. Su juo susiduria dažnas žmogus. Tai savos rūšies pavydas. Man pačiam ne vieną kartą buvo papriekaištauta: "Kaip tau gerai, dirbi tik pusę dienos, uždirbi tūkstančius, turi ilgas vasaros atostogas". Kai buvau jaunesnis, mažiau patyręs, aiškindavausi, teisindavausi net išsijuosęs, kad įrodyčiau, jog dirbu ne pusę dienos, kadangi kitą dalį darbo atlieku namuose, kad neuždirbu tūkstančių, o ilgos vasaros atostogos skiriamos nualintai sveikatai sustiprinti.
Kai šiandien man pasako, ar net papriekaištauja, kad turiu gerą darbą, mažai dirbu ir daug uždirbu - nesiginčiju. Patvirtinu, kad tikrai taip yra, o jeigu tamstai seilė tįsta į mane žiūrint - mokykis, įgyk mano specialybę, susirask darbą, ir tau bus gerai.
Žmogaus tokia prigimtis, kad jam atrodo, tarytum kitam geriau. Kitas uždirba daugiau, yra sveikesnis, jo žmona nepasileidus, vaikai geresni. Pavydima visų profesijų žmonėms. Pavydima ne tik valdininkams, teisininkams, medikams, mokytojams, tolimųjų reisų vairuotojams, bet ir kūrikams, sargams, valytojoms, krovikams, duobkasiams.
Ypatingai pavydima tremtiniams. Kai sulaukia pensinio amžiaus, tremtinį "užlieja" juodo pavydo bangos, nes gaus simbolinį priedą prie priskaičiuotos pensijos. Pavydi bendradarbiai, kaimynai, tarnautojai, tvarkantys dokumentus pensijai gauti, ir t. t. Kraupus tas pavydas, nes priedas tremtiniui prie jo pensijos - tik nedidelė dalis kompensacijos už vargus, netektis ir košmarus, kuriuos jis patyrė prievarta atplėštas nuo gimtinės. Tokių skriaudų negali jokia kompensacija atlyginti.
Ko pavydėti medikui? Sunkaus, įtempto, atsakingo, menkai apmokamo darbo, naktinių budėjimų? Daug kas pavydi, pavyzdžiui, prokurorams. Gal todėl, kad jų darbas ne tik įtemptas, bet ir pavojingas, nes jiems grasinama, jie šantažuojami, provokuojami? Gal pavydima, kad degina jų automobilius, butų duris, sodo namelius. Gana jauni prokurorai ir kiti teisėsaugininkai, neatlaikę įtampos, neretai netgi žudosi.
Kaip gerai poliarininkams ir kariškiams. Dar nepasenę išeina į pensiją, gali ilgai ir laimingai gyventi. Kas, kad per sunkius tarnybos metus ne vienam pašlyja sveikata.
Vis dažniau išgirstu, kaip gera tolimųjų reisų vairuotojams. Tokius pinigus gauna! Tiesą sakant, pinigus vairuotojai ne gauna, o sunkiai uždirba. Didelė atsakomybė, įtampa, šaltis, karštis, prastas maistas, vargana nakvynė dažniausiai savame automobilyje, nuolatinis nuovargis - štai vairuotojo kasdienybė. Nepavydėkite vairuotojams. Įsigykite reikiamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir pirmyn į išsvajotąjį rojų.
Man įspūdingiausias vieno mano mokytojo poelgis. Suprato, kad ne savo rogėse sėdi, tyliai atsisakė mokytojavimo, įstojo į medicinos institutą, tapo gydytoju. Geras buvo mokytojas, įdomiai, netradiciškai mus mokė, buvo vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jam atrodė, kad būti gydytoju geriau nei mokytoju. Todėl ir "patvarkė" savo gyvenimą.
Tai ir tau, pavyduoli, patariu tapti tuo, kam pavydi. Reikia tik didelio noro ir dar didesnių pastangų. Tada ir tau bus gerai. O jeigu netinka šis patarimas, nešk tau skirtą naštą, dėkok likimui, kad bent tokią turi. Kitam nepavydėk, nes tai ir kvaila, ir negražu.
Vytautas Vizbaras
