Augustas TAMALIŪNAS
Ši istorija su gaudynėmis ir ne vien į pono Dievo langus leidžiamais šūviais prasidėjo Skaudvilėje (Tauragės raj.), o dar tiksliau - vos už penkių kilometrų nuo šio miesto įsikūrusiame Adakave, kurio viena kaimo parduotuvė per gerą mėnesį nuo ilgapirščių nukentėjo du kartus. Pirmąsyk ji buvo apvogta prieš Naujuosius metus. Tada įtarimo šešėlis krito ant tokio Albino Jakubausko (30 m.), tris ar keturis teistumus turinčio ir pavasarį iš užgročio grįžusio adakaviškio, jau spėjusio įsipainioti į baudžiamąją bylą dėl chuliganizmo. Buvo aišku, kad nusikaltėlis veikė ne vienas, tačiau apklausti pagrindinį įtariamąjį niekaip nesisekė. Slapstėsi, anot Skaudvilės nuovados vyresniojo inspektoriaus Rolando Liutkaus. Žinoma, pareigūnai numanė, jog nenaudėlis toli nenubėgs, jog savo sugyventinę vis tiek aplanko, bet prie jos lovos pasalos neįrengsi, o užklupti nakties paukštį, deja, nepavykdavo. Vis dėlto Albinas Jakubauskas, matyt, suvokė, kad policija nepaliks jo ramybėje, kad vienąkart vis tiek įklius, todėl neseniai griebėsi gana diplomatinio triuko. Parašė ir atsiuntė nuovados viršininkui adresuotą laišką. Taip ir taip, girdi, žinau, jog esu ieškomas, užtat greitai pats prisistatysiu ir viską išklosiu, jei, suprantama, manęs nepasodinsite. Galimas daiktas, kad šitokį nuoširdumo protrūkį sukėlė rimtos pagirios, nes policininkai taip ir nesulaukė žadėtojo vizito. To maža! Naktį į užpraėjusį pirmadienį ta pati krautuvėlė buvo apšvarinta antrąsyk. Nusikaltėlių braižas, kaip sakė vyresnysis inspektorius Rolandas Liutkus, buvo analogiškas ankstesniam įsibrovimui. Vagys į parduotuvę vėl pateko pro išdaužtą langą, na, o kadangi padoriai signalizacijai prekybininkai neturėjo lėšų, tai nekviesti svečiai viduje šeimininkavo niekieno netrikdomi. Susikrovė į krepšius viską, kas patiko, pradedant kramtomu maistu bei čiulpiamais saldainiais ir baigiant skalbimo milteliais. Vagystė išryškėjo tiktai rytmetį, atvykus į darbą pardavėjoms. Policininkai suskato ieškoti grobikų, bet šių pėdos jau buvo atšalusios. Buvo įtarta, kad šį kartą su prieš tai neišaiškintais keliais sėbrais iš naujo pasidarbavo Albinas Jakubauskas, be to, manoma, kad jam talkino meilužė, atrodo, nėjusi vidun, bet sugyventiniui padėjusi nešti ir kažkur paslėpti nugvelbtas gėrybes. Tatai, be abejo, dar teks įrodyti, tačiau jau dabar aišku, jog po antrosios vagystės skaudviliškiai pareigūnai tirti šį reikalą ėmėsi nejuokais. Naršė visur, kur galėjo tūnoti vagišiai, ir vienoje užuoglaudoje užtiko, matyt, per anksti sėkmę švenčiantį Albiną Jakubauską, kuriam į kompaniją nuovadoje tuoj buvo atvežti dar du įtariamieji - Vincas Prieskienius (24 m.) ir Giedrius Masiulis (17 m.). Kartu buvo nutverti ir su adakaviškiu gėrę Linas Mirauskas (31 m.) bei Algirdas Šveikauskas (40 m.). Pastarasis duetas, nuovados vadovo žodžiais tariant, į šį nusikaltimą, regis, nėra įsipainiojęs, bet ir seniau Skaudvilėje gyvenęs, po to už grotų sėdėjęs bei pas draugus iš Radviliškio rajono atvykęs Algirdas Šveikauskas, ir vietinis Linas Mirauskas yra įtariami kitoje baudžiamojoje byloje. Be to, jiedu buvo girti, ypač Linas, jau trečiąkart sulaikytas už panašų viešosios tvarkos pažeidimą, todėl administracine tvarka jam buvo paskirtas penkių parų areštas. Visi penki sulaikytieji tą patį pavakarį, pusiau šeštą valandą, buvo nuvežti į rajono policijos komisariatą, o čia jų keliai išsiskyrė. Paskui Vincą Prieskienių ir Giedrių Masiulį užsitrenkė areštinės durys. Tiedu, kaip vėliau minėjo pareigūnai, buvo blaivūs. Tuo tarpu Albinas Jakubauskas, Linas Mirauskas ir Algirdas Šveikauskas, kaip gerokai įkaušę, atsidūrė laikinojo sulaikymo kambaryje. Tauragiškiai jį vadina išblaivinimo kambarėliu. Mat pagal įstatymą girtų į areštinę uždaryti negalima. Dar nežinia, ką jie sumanys! Kita vertus, Lino ir Algirdo paleisti taip pat nederėjo. Įkaušusių neapklausi dėl įtarimų kitoje byloje, o atvėręs duris, suprantama, vėliau vargiai sulauksi sugrįžtant. Reikia laukti, kol išsimiegos ir išsipagirios. Štai jiedu ir buvo įkišti į laikinojo sulaikymo kambarį sykiu su Albinu, pagrindiniu įtariamuoju parduotuvės apšvarinimo byloje . Atseit čiūčia liūlia, girtuoklėliai, rytas už vakarą bus protingesnis!
Štai tada ir nutiko tai, kas netrukus nuskambėjo visoje Lietuvoje. Adakave įvykdytas vagystes tiriantis tardytojas Egidijus Dambrauskas kitądien tegalėjo apklausti areštinėje uždarytus įtariamuosius Vincą Prieskienių ir Giedrių Masiulį. Albiną Jakubauską tikriausiai irgi galės iškvosti, bet kur kas vėliau, kai šis iš rajono centrinės ligoninės Reanimacijos skyriaus bus perkeltas bent jau į Chirurginio skyriaus palatą. Kol kas trisdešimtmetis adakaviškis, kuriam, sakoma, pašalintas vienas inkstas ir nurėžta plonoji žarna, kurį operavo ir iš mirties glėbio išplėšė chirurgas Antanas Sakalauskas, pasak vietos prokurorės Loretos Bajorinienės, dar nėra tinkamas rimtam pokalbiui. Vyrukas pats prisiprašė kulkos, nors tada, kai spruko iš policijos komisariato, tikriausiai manė esąs kone didvyris. Va kaip jis pateko į tokią nepavydėtiną situaciją...
Išblaivinimo kambaryje uždaryti trys įkaušėliai - Albinas Jakubauskas, Linas Mirauskas ir Algirdas Šveikauskas - ilgai jame neužsibuvo. Gal truputėlį ir nusnūdo, bet labai jau viliojo už kone dekoratyvinių grotų, tikrai nepanašių į areštinės tvirtus virbus, esanti laisvė. Pakako gerai įsitverti rankomis bei įsispirti kojomis, ir grotos pasidavė. Pro tą angą trijulė ir išsmuko į daug tyresnį orą. Tai buvo pastebėta maždaug po dviejų valandų, praėjus vos dešimčiai minučių po pusiau aštuntos vakaro. Žinoma, kad kilo aliarmas, apie tai netrukus sužinojo ir skaudviliškiai pareigūnai, bet, matyt, ne iš karto, nes tauragiškiai patys tikėjosi pačiupti bėglius. Tuo tarpu pasprukėliai, kaip vėliau paaiškėjo, laiko negaišo. Susistabdė taksi ir vairuotoją paprašė nuvežti į Skaudvilę. Atsilyginsim, girdi. Tas pradžiugo. Vėlų metą klientų retai pasitaiko. Uždirbs! Paskui graužėsi nagus, kai už dvidešimt penkių kilometrų nuvežtas šaunusis trio, paprašęs palaukti, kol atneš pinigus, kiemais kažkur dingo. Vyresnysis inspektorius Rolandas Liutkus ir tuomet budėjęs jaunesnysis inspektorius Rimas Milkintas, jau žinoję apie Tauragėje įvykusį pabėgimą, į naują signalą sureagavo žaibiškai. Nuovados vadovas buvo įsitikinęs, kad pasprukėliai būtinai užsuks į Trumpąją gatvę, į panašių nedorėlių kone kasdienę užuoglaudą.
- Ten, atskirame name, - vėliau pasakojo Rolandas Liutkus, - gyvena toks Vytautas Tamošaitis, jau penkiasdešimtmetį peržengęs vyriškis, praeityje įkliuvęs ne kartą už įvairius nusikaltimus ir iš viso atsėdėjęs už grotų ar tik ne dvidešimt metų. Ne, dabar jis jau nesivelia į tamsius reikalus, daugių daugiausia išgeria su senais ir naujais draugužiais, mielai perleidžia per gerklę kitų nešvarius pinigus, tad nenuostabu, kad pas jį ir užsuka visokiausi nenaudėliai. Mirus sugyventinei, laikosi vienas kaip pirštas. Šit kodėl iškart ir pamanėme, kad bėgliai neatsispirs pagundai kyštelėti nosis pas Vytautą Tamošaitį. Neapsirikome. Vis dėlto pasprukėliai buvo budrūs. Du iš jų, Albinas Jakubauskas ir Algirdas Šveikauskas, tyliai lūkuriavo kieme, sergėjo į vidų pasiųstą Liną Mirauską. Ar jį spėjo perspėti, nežinia, bet patys apdairiai dingo, kai tiktai patyliukais, jau išjungę variklį, pririedėjome prie to namuko Trumpojoje gatvėje. Liną Mirauską, žinoma, sučiupome, atvežėme į nuovadą, kaip sakoma, pridavėme, o tada leidomės į Adakavą. Vėliau paaiškėjo, kad elgėmės daugmaž teisingai, tiktai Algirdas Šveikauskas, kaip amžiumi vyresnis ir neabejotinai gudresnis už Albiną Jakubauską, tikriausiai suvokė, kuo gali baigtis pėsčiųjų žygis į ne taip artimą kaimą. Jis su adakaviškiu išsiskyrė arba dar Skaudvilėje, arba pakeliui. Maždaug vienuoliktą valandą vakaro, tepraėjus apie keturiasdešimčiai minučių po Lino Mirausko sulaikymo, jau važiavome Adakavo gatvelėmis. Neskubėjome ir nerikdėme motoro, stengėmės žibintų skleidžiamojo šviesoje įžvelgti judančius siluetus. Pasisekė, tačiau išvydome tik vieną šešėlį. Jis nėrė per kiemus, nežiūrėdamas takelių, matyt, gerai žinodamas visas landas ir užkaborius. Toliau važiuoti jau negalėjome, reikėjo pasipustyti padus ir vytis bėglį, nes šis į šūksnius: "Stok, stok! Šausim!" nereagavo. Tiksliau pasakius, nuskuodė kaip kiškis. Va ir prasidėjo tokios gaudynės, kurių kaip gyvas nepamiršiu. Atvirai šnekant, ne mano amžiaus vyrui taikytis į ilgųjų nuotolių bėgikus. Atsilikau, bet vis tiek lėkiau iš paskos. Tuo tarpu Rimas Milkintas, už mane žymiai jaunesnis, po truputėlį ėmė prisivyti sprunkantįjį. Į šūksmus sustoti ir į pirmuosius oran iššautus šūvius tas neatsakė, užtat dar labiau ėmė zigzaguoti. Gal kilometrą šitaip vijomės, buvo paleisti net aštuoni įspėjamieji šūviai į viršų, ir galiausiai Rimas Milkintas jau kone lipo bėgliui ant kulnų. Atrodė, kad jaunesnysis inspektorius netrukus tikrai pasivys nenaudėlį, tas, matyt, irgi užduso ir suprato, kad neištrūks, užtat staiga atsigrįžo ir puolė pareigūną. Nemanau, jog paskutinysis, devintasis, šūvis buvo nereikalingas. Aš irgi šitaip būčiau pasielgęs. Pasipriešinimas tarnybos pareigas einančiam policijos inspektoriui yra neleistinas. Tai jums pasakys kiekvienas teisininkas. Iš tarnybinio ginklo paleista kulka pataikė Albinui Jakubauskui į pilvą. Reikėjo vežti nedelsiant į rajono centrinę ligoninę. Rimo Milkinto nuo darbo nenušalinau, nes manau, kad šiuo atveju jis pasielgė teisingai.
Įvykį tirianti tauragiškė prokurorė Loreta Bajorinienė kol kas nelinkusi atskleisti visų kortų. Jaunesnysis inspektorius jau apklaustas, dabar būtina išklausyti antrąją pusę, po sunkaus sužeidimo dar galutinai neatsigavusį Albiną Jakubauską. Tiktai tada bus įmanoma pasakyti, ar bėglį sulaikęs Rimas Milkintas neviršijo tarnybinių įgaliojimų. Tauragiškiai policininkai įsitikinę, kad ne, kad šitokioje situacijoje išties reikėjo panaudoti ginklą. Šis, ČZ 75C, iš kurio paleisti įspėjamieji šūviai ir lemtinga kulka, jau apžiūrėtas. Stinga būtent tiek šovinių, kiek suskaičiavo pareigūnai. Atrodo, jog visiems bėgliams reikėtų įsidėti į makaules, kad gaudynės gali baigtis dar blogiau. Adakavo istorija savaip yra pamokanti. Atsitikimas su kulka pilve tebetiriamas.
