2004-ųjų rudenį Kijevas buvo oranžinis. Į valdžią atėjo prezidentas Viktoras Juščenka. Tačiau revoliucingai miniai palikus Maidaną, Ukraina tebesiblaško. Gilią politinę krizę pabaigė Kremliaus proteguoto Viktoro Janukovičiaus paskyrimas premjeru. Pirmojo oficialaus vizito antradienį jis atvyko į Sočį. „Ant kilimėlio“?
Nežinomieji naujojoje vyriausybėje
Rugpjūčio pradžioje pagaliau suformuotas naujas Ukrainos ministrų kabinetas, kuriam vadovauja ne premjero posto taip siekusi buvusi prezidento V. Juščenkos bendražygė 2004-ųjų rudenį Julija Tymošenko, o jo varžovas – prorusiškos Regionų partijos lyderis V. Janukovičius. Taip užbaigta beveik pusę metų trukusi politinė krizė, kilusi po parlamento rinkimų šių metų kovą. Daugiausia vietų parlamente gavo V. Janukovičiaus, žadėjusio rusų kalbą paversti antrąja valstybine kalba bei pasipriešinti Kijevo siekiui stoti į NATO, Regionų partija bei „Oranžine princese“ pramintos radikaliai nacionalistinės J. Tymošenko, kurią prezidentas V. Juščenka prieš metus atleido iš premjerės pareigų, vadovaujamas politinis blokas. Prezidento V. Juščenkos „Mūsų Ukraina“ užėmė trečiąją vietą ir šalies vadovas, partijoms nesusitariant dėl koalicijos, buvo politiškai paralyžiuotas.
Kol kas V. Janukovičius, kurio paskyrimui premjeru dabar pritaria beveik pusė Ukrainos piliečių (49 proc.), laikosi gana nuosaikiai ir prorusiškų pažiūrų pernelyg nedemonstruoja. Priimdamas vyriausybės vadovo portfelį su kitomis politinėmis jėgomis jis pasirašė susitarimą, vadinamą „Nacionalinės vienybės universalu“, kuriuo siekiama išlaikyti Ukrainos reformų tęstinumą – akcentuotas saugumas energetikos srityje, stojimas į Europos Sąjungą bei NATO. Be to, savo komandoje V. Janukovičius paliko kelis oranžinės revoliucijos ministrus – už užsienio reikalus atsakingas liko V. Juščenkos paskirtas Borisas Tarasiukas, už gynybą – Anatolijus Hryčenko.
Tačiau premjeras jau pirmomis dienomis nevengia pabrėžti kiek kitokios savo nuomonės dėl Ukrainos narystės NATO, viena vertus, ir, kita vertus, partnerystės su Rusija. V. Janukovičius nepritaria Kijevo, jau dalyvaujančio NATO programoje „Partnerystė taikos labui“, tapimui visateise šios kolektyvinio saugumo struktūros dalimi. Pasak jo, referendumo metu dėl narystės NATO turės spręsti pati ir taip supriešinta visuomenė. Būtinybė surengti referendumą kaip kompromisas tarp narystės NATO šalininkų ir priešininkų įrašyta ir į minėtąjį „Nacionalinės vienybės universalą“.
Kremliaus malonėje
Antras naujajam Ukrainos ministrui pirmininkui itin reikšmingas klausimas, be NATO, yra Kijevo santykiai su Maskva. Interviu Rusijos vyriausybiniam dienraščiui „Rosijskaja Gazeta“ Vladimiro Putino 2004-aisiais proteguotas V. Janukovičius sakė, kad Rusija yra svarbi naujosios Ukrainos vyriausybės partnerė. Ekonominiai klausimai, iš kurių svarbiausias – energetikos sektorius, dominuoja rugpjūčio 15–16 dienomis vykstančio premjero vizito Rusijos Juodosios jūros kurorte Sočyje darbotvarkėje.
V. Janukovičius, laikomas Kremliaus favoritu, šio vizito metu tikisi užbaigti abiejų šalių ginčus dėl iš Rusijos tiekiamų dujų, tačiau kol kas neatskleidžia, ar bus peržiūrėti dabar galiojantys susitarimai. Vos tapęs premjeru pirmosios spaudos konferencijos metu jis teigė norįs užtikrinti pakankamą dujų tiekimą ir optimalią jų kainą. Praėjusią žiemą Kremlius buvo nutraukęs dujų tiekimą per daug į Vakarus ranką tiesiančiai Ukrainai ir konfliktas buvo išspręstas tik Kijevui sutikus dujų monopolininkei „Gazprom“ mokėti kone dvigubai daugiau nei anksčiau. Pavasarį Vilniuje viešėjęs JAV viceprezidentas Richardas Cheney dėl šio ginčo apkaltino Maskvą energijos išteklius naudojant kaip šantažo priemonę užsienio politikoje. Dabar girdint pranešimus, jog dujos Ukrainai gali vėl brangti, V. Janukovičius rusų valstybinei naujienų agentūrai „Regnum“ rugpjūčio 12 dieną teigė, kad sieks fiksuoti esamas kainas.
Tiesa, dar likus kelioms dienoms iki oficialaus V. Janukovičiaus vizito Ukraina pareiškė, kad Sočyje bus svarstomas ne tik dujų klausimas. Tarp kitų minimų projektų yra galimybė Europos šalims tiekti rusišką naftą ir jos produktus. V. Janukovičius net prakalbo apie Rusijos teritorijoje šalia Ukrainos esančius naftos telkinius ir galimą jų eksploatavimą, tačiau detalių atskleisti kol kas nepanoro. Vakarų žiniasklaida jau spėjo tokį naujojo premjero siekį balansuoti tarp Vakarų ir Rusijos, palaikant glaudžius santykius su abiem, palyginti su prezidento Leonido Kučmos valdymo stiliumi.
Atrodo, kad galimi abu variantai: arba V. Janukovičiaus vizitas yra simbolinis veiksmas, išreiškiantis naujojo premjero lojalumą Kremliui, arba iš tiesų bus imamasi spręsti rimtas problemas, kurių netrūksta Kijevo ir Maskvos santykiuose, pastarajai stojant skersai Ukrainos pasirinkto reformų kelio. Ir tikėtina, kad su Rusija pragmatiškai bendrauti nusiteikęs V. Janukovičius vienu šūviu sieks nušauti abu zuikius.
Ukraina mums viena?
Kitą savaitę – rugpjūčio 24 dieną – Ukrainoje bus minimos penkioliktosios nepriklausomybės metinės. Šia proga tiek šalies viduje, tiek užsienyje netrūksta pasvarstymų apie Kijevo pasirinktą kelią.
„Mes galėjome turėti kur kas daugiau nuo nepriklausomybės atgavimo negu dabar turime“, – mano Sofija Fedyna, išdidžiai man padovanojusi oranžinės spalvos plastikinį maišelį, ant kurio užrašyta „??????? ? ??? ????“ („Ukraina mums viena“). Ji dalyvauja Europos jaunimo parlamento veikloje. Bet geriau ši nacionaliniais rūbais pasipuošusi mergina žinoma kaip dainininkė, Ukrainos nepriklausomybės dienos proga viešinti Škotijoje su programa „I Believe In Liberty“ („Aš tikiu laisve“). Anot jos, kaip 1990–1991 metais, taip ir dabar Ukrainos patriotai yra per daug ambicingi ir dėl to kritiniais momentais jiems nepavyksta susivienyti, o tokia padėtis atideda šaliai taip reikalingų sprendimų priėmimą. „Daugumą Ukrainos laimėjimų sumažino per glaudus bendradarbiavimas su Rusija“, – įsitikinusi ji.
Paklausta apie dabartinę padėtį ir naująją vyriausybę, Sofija liūdnai konstatuoja: „Jie ir toliau kovos dėl savo interesų ir pelno“. Tačiau ji tiki, kad prezidentas priėmė geriausią galimą sprendimą. „J. Tymošenko niekada nebūtų derėjusis su V. Janukovičiumi. Ji yra opozicijoje, kovoja už geresnę ateitį, dalis rinkėjų eis paskui ją. Ji jau pradėjo kampaniją – nori būti prezidentė. Tačiau taip ji kasdien išduoda Ukrainą ir šiuo metu yra stabilumo šalyje priešas numeris vienas“, – mano Sofija.
„Man buvo tikrai sunku priimti V. Janukovičių kaip premjerą, kurį laiką negalėjau klausytis žinių. Bet žinau, kad turime judėti į priekį. Ir tol, kol jis žais pagal prezidento taisykles, sutinku su esama padėtimi“, – tvirtina jaunoji aktyvistė. Anot jos, tik taip įmanoma išvengti naujos krizės ir galimo pilietinio karo tarp rytinės ir vakarinės Ukrainos dalių. Šią vasarą Kryme vykusios demonstracijos prieš NATO buvo geras pavyzdys, kokia susiskaldžiusi yra ši šalis.
„Aš manau, kad mūsų prezidentas, kurį išrinkome revoliuciniame Maidane, yra tinkamas žmogus tinkamoje vietoje“, – užbaigia Sofija.
Tačiau, kaip parodė keletą mėnesių trukusi vyriausybės krizė, prezidentas V. Juščenka taip pat nebėra toks ryžtingas, kaip 2004-aisiais. Praradęs dalį šalininkų valdžioje ir netekęs dalies rinkėjų, nesulaukusių greitų permainų šalyje, jis darosi atsargesnis. V. Juščenka nemosuoja kardu kaip Gruzijos vadovas Michailas Saakašvilis, atostogas nutaręs praleisti kariniuose mokymuose atsargos karių stovykloje. Bet taip ir nevienija visuomenės, kuri, remiantis įvairiomis apklausomis, pasidalijusi beveik lygiai per pusę – tiek pat piliečių remia V. Janukovičių, kiek ir prieštarauja jo paskyrimui, tiek pat parlamento paleidimo ir jo palikimo visai kadencijai šalininkų, tiek pat ukrainiečių nori, kad šalis orientuotųsi į Vakarus, kiek ir į Rytus. Gegužės mėnesį viešėdamas Vilniaus konferencijoje „Bendra vizijai bendrai kaimynystei“ prezidentas V. Juščenka teigė, kad Ukraina negali ilgiau likti toje vietoje, kurioje dabar yra, – pilkojoje zonoje tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau pasakyti lengviau nei padaryti.
„Įvykis, vadinamas oranžine revoliucija, pakeitė viską tiek šalyje, tiek kiekvieno žmogaus sąmonėje. Tai buvo ženklas, kad mes patys galime kai ką padaryti šaliai, sau, ir mums nereikia klausti jokios kaimyninės šalies, t. y. Rusijos, ką daryti ir ko nedaryti. Mes suvokėme save kaip tautą, stovinčią greta kitų tautų, ir parodėme visam pasauliui, kad esame“, – Sofijos žodžiuose skamba pasididžiavimas.
Ar Maidano įvykiai buvo lūžis Ukrainos istorijoje, priklauso ne tik nuo to, kas – Maskva ar Vakarai – laimės mūšį dėl didžiausios Europos valstybės. Dar daugiau lems pačių ukrainiečių sprendimas. Ir toli gražu ne visi jie pritartų Sofijai.
