Dar nespėjus atslūgti aistroms dėl Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimo, susilaukusio daug kritikos dėl padrikai sudėliotų jo ideologinių akcentų, visuomenė šiemet raginama deramai paminėti Žalgirio pergalės 600-metį. Istorikas Romas Batūra tvirtina, kad Žalgirio mūšis buvo ne vieną šimtmetį trukusio baltų tautų pasipriešinimo svetimšaliams pavergėjams kulminacija, todėl šiemet reikėtų prisiminti visus kovų, pergalių ir pralaimėjimų laikotarpius nuo pat V amžiaus, kai baltų, aisčių žemes puldinėjo hunai, normanai, rusai, vokiečiai, o prie jų neretai prisidėdavo ir mūsų Žalgirio mūšio sąjungininkai lenkai.
Daugelio Lietuvos istorijos monografijų autorius, humanitarinių mokslų daktaras Romas BATŪRA atsako į „Ūkininko patarėjo“ klausimus, ar paminėjus Lietuvos evangelizacijos tūkstantmetį, pasididžiavus drauge su slavais pasiekta Žalgirio pergale prieš vokiečius, nereikėtų prisiminti ir tų laikų, kai Vytautas Didysis pro nusižeminusius rusų kunigaikščius ir Lietuvos draugystės trokštančius mongolų totorių chanus su savo pulkais nukeliavo iki Juodosios jūros.
- Ar Lietuvos visuomenei užteks dvasinių ir intelektualinių jėgų prasmingai paminėti Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų? Jau dabar pasigirsta keistų siūlymų, pavyzdžiui, didįjį kunigaikštį Vytautą, Žalgirio mūšio lauke vadovavusį ne tik lietuvių, bet ir visos jungtinės kariuomenės pulkams, po mirties paskelbti Lietuvos karaliumi (jam gyvam esant, kaip žinoma, geopolitinės aplinkybės sutrukdė tai padaryti)...
- Tokioms reikšmingoms sukaktims reikia kruopščiai ruoštis dešimtmečiais, o Lietuva dar tik dvidešimt metų nepriklausoma. Valstybės istorijos puslapių (ypač svarbiausių) negalima versti paskubomis. Žalgirio mūšis – viduramžių Lietuvos gynybos ir stiprėjimo kulminacija. Tačiau reikėtų minėti visą 250 metų trukusią pasipriešinimo epochą. 2010-aisiais sukanka ir 750 metų, kai žemaičiai sutriuškino (1260 m. liepos 13 d.) Vokiečių (kryžiuočių) ir Livonijos ordinų riterius prie Durbės ežero.
Žalgirio mūšio jubiliejui trūksta laiko ir pinigų. Bet mes pirmiausia visa savo esybe turime suvokti, kad tai pasaulinis įvykis, manyčiau, svarbesnis negu praėjęs gana chaotiškas Lietuvos vardo tūkstantmetis. Esu pasiūlęs, kaip reikėtų paminėti tą didvyriško pasipriešinimo atėjūnams laikotarpį, kurio aukščiausioji viršūnė yra Žalgirio mūšis (gal dar ir 1435 m. rugsėjo 1 d. vykusios Šventosios-Pabaisko kautynės - tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikai nugalėjo pretendento į valstybės sostą, surusėjusio kunigaikščio Švitrigailos Levo Boleslovo Algirdaičio stačiatikių kariuomenę, o Švitrigailos sąjungininkai, vokiečių Livonijos ordino riteriai po šio mūšio, kaip kryžiuočiai po Žalgirio, turėjo atsisveikinti su planais skverbtis į Lietuvą ir toliau Rytų kryptimi).
Šiemet istorikų vadovaujamoms ekspedicijoms reikėtų aplankyti visas atmintinas baltų kovų dėl laisvės vietas: prie Nemuno dabartinėje Lietuvoje, taip pat Prūsijoje iki pat Dauguvos upės.
- Žalgirio mūšis vyko tuometinėje Prūsijoje, kurią net patys Lietuvos ir Lenkijos valdovai laikė vokiečių kryžiuočių ordino teritorija. Tai kodėl iki šiol šios kautynės laikomos gynybinėmis, sustabdžiusiomis vokiečių skverbimąsi į Rytus, o ne puolamosiomis?
- Vokiečių kryžiuočių, kalavijuočių ordinai į Lietuvos žemes nuo Dauguvos upės pradėjo veržtis dar 1185 m. Nuo 1231 m. stipriausia tuometinės Europos karinė (pirmiausia), politinė ir religinė organizacija, Vokiečių (kryžiuočių) ordinas, perėjo Vyslos upę ir pradėjo Prūsijos kolonizaciją. Kryžiuočiams sekėsi, nes Lietuvai teko kovoti dviem frontais: iš rytų grasino mongolai totoriai, jau sutvarkę rusų kunigaikštukus. Dar XIII a. kryžiuočiai užėmė didžiulę teritoriją tarp Vyslos ir Nemuno. Tai buvo mūsų brolių baltų žemės. 1409-1410 metais du Gediminaičiai – Vytautas ir Jogaila – stengėsi išvyti vokiečius iš baltiškųjų teritorijų. Po Žalgirio mūšio Vytautas Didysis jausmingai kalbėjo: „Mano tėviškė – iki pat Vyslos upės dešiniojo intako. Visa Prūsija – mano brolių žemė!“ Be jokių abejonių, tai buvo gynybinis karas, nes Ordinas troško ir Žemaitijos, ir iki Vilniaus, pakeliui viską plėšdami, kryžiuočiai buvo nusidanginę. Sudarius Melno taikos sutartį su kryžiuočiais (1422 m.) siena tarp etninių lietuviškų žemių ir Vokietijos išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
- Lietuva katalikiškai buvo pakrikštyta 1387 m. Nuo to laiko kryžiuočiai negalėjo gauti Romos popiežiaus palaiminimo pulti Lietuvą. 1410 m. liepos 15 d. katalikai kryžiuočiai susikovė su katalikais Jogaila ir Vytautu, atsivedusiais į pagalbą rusų, baltarusių ir ukrainiečių stačiatikius, totorius musulmonus ir buvusį pakelių plėšiką, vėliau Romos popiežiaus nuo katalikų bažnyčios atskirtos čekų husitų sektos vadą Janą Žižką. Tai dėl kokių dvasinių vertybių Žalgirio mūšyje kovėsi lietuvių pulkai? Ar kryžiuočių ordino ir Vytauto Didžiojo sąjunga prieš jau pradėjusią stiprėti Maskvos kunigaikštystę nebūtų buvusi logiškesnė?
- Kryžiuočių ordinas nebuvo ideali krikščioniška karių maldininkų organizacija. Tai tiesiog vokiečių valdovų, baronų, kunigaikščių smogiamasis būrys, siekęs užgrobti kuo daugiau žemių, išspausti iš kolonizuotų kraštų didesnės ekonominės naudos. O kryžius ir maldos jiems tebuvo priedanga.
Kai kas teigia, kad pernai minėjome Lietuvos evangelizacijos tūkstantmetį. Tačiau Lenkija dar 1008 m. neva pagonių krikšto dingstimi puolė prūsų žemes. Lenkai buvo sutriuškinti ir ėmė elgtis gudriau – 1009 m. į prūsų bei lietuvių teritorijas pasiuntė neginkluotų diplomatų būrį, kuriam vadovavo misijų vyskupas, Lenkijos valdovo kunigaikščio Boleslovo Narsiojo emisaras Brunonas Bonifacas.
Drąsiai visam pasauliui galime pasakyti, kad Lietuva Žalgirio mūšio lauke gynė savo laisvę ir baltiškąją kultūrą. Jeigu ne vokiečių, mongolų, rusų nuolatiniai antpuoliai, prie Baltijos jūros būtume sukūrę klestinčią valstybę, šiandien gal net turtingesnę ir už Švediją, nes gyvename patogesnėje vietoje. Ankstyvųjų ir brandžiųjų viduramžių mokslininkai, diplomatai rašė, kad Baltijos pietrytinis pajūris, ypač Prūsija – tai tarsi „šventoji žemė“, ten visko pilna, kraštas pertekęs turtų, gausu miško gėrybių, derlingos žemės, idealūs prekybos keliai. Vokietijai jau tada trūko tokios „gyvybinės erdvės“.
Galime didžiuotis, kad Lietuva tiek ilgai sugebėjo išsaugoti savo baltiškąją tapatybę vykstant civilizacijų (krikščioniškosios ir musulmoniškosios) karui, o Vytauto Didžiojo laikais netgi buvo tapusi savotiška Vakarų ir Rytų ginčų teisėja. Po Žalgirio mūšio mūsų bajoriškoji diplomatija ne kartą primindavo senajai Europai apie tautų teisę savarankiškai tvarkytis savo teritorijoje. Tuometinės Lietuvos visuomenė buvo pakanti visoms religijoms, pasaulėžiūroms.
- Tarpukario Lietuvoje sąvoka „Žalgiris“ retkarčiais būdavo minima tik specializuotose istorikų ir kalbininkų konferencijose. 1410 m. liepos 15-osios mūšį laikraščiai, mokykliniai vadovėliai ir populiarusis Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ veikalas vadino, kaip įprasta Vakarų istoriografijoje, Tanenbergo kautynėmis, rečiau – Griunvaldo mūšiu, pagal lenkiškąją ir rusiškąją tradiciją. Šis vietovardis buvo galutinai sulietuvintas, įrašytas į Antrojo pasaulinio karo raudonųjų partizanų būrių, gamyklų ir sporto komandų pavadinimus tik sovietų laikais. Kaip galima būtų paaiškinti tokią keistą sovietų Lietuvos kompartijos funkcionierių pagarbą vienam vieninteliam „feodalinės Lietuvos“ mūšiui?
- Tanenbergas ir Griunvaldas, tarp kurių vyko mūšis, - suvokietinti Prūsijos kaimų pavadinimai. Lietuvių istoriografijoje iš pradžių buvo beįsigalįs terminas „Eglėkalnio mūšis“ (vokiškai „Tanne“ – eglė, „berg“ – kalnas). Šis pavadinimas neretas Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių (1930 m.) leidiniuose.
- Tačiau jubiliejinio 1930 m. albumo įžangoje istorikas Paulius Šležas jungtinės lietuvių ir lenkų kariuomenės susirėmimą su kryžiuočiais vadino Tannenbergo-Grünfeldo mūšiu. Vokiečiai Žalgirio kautynes pabrėžtinai vadindavo Tanenbergo 1-uoju mūšiu, o Tanenbergo antruoju susirėmimu – rusų armijos sutriuškinimu virtusį carinės Rusijos bandymą įsiveržti į Rytų Prūsiją per Pirmąjį pasaulinį karą 1914 m. rugpjūčio mėnesį. Vokietija jautėsi atkeršijusi už Žalgirio kartėlį ir pažeminimą.
- Sunku pasakyti, kada atsirado „Žalgiris“ („Grün“-žalias ir „wald“ – giria) (šio kaimo vokiškas pavadinimas iš tiesų buvo „Grünfeld“ – „Žalias laukas“ – red. past.). Nemanyčiau, kad „Žalgirį“ reikėtų sieti su kokia nors ideologija. Nors šiokių tokių atspalvių Žalgirio, Tanenbergo ir Griunvaldo vartosena turi, tačiau per daugelį metų įpratome prie sulietuvinto sudurtinio žodžio, jis gerai skamba, todėl nėra prasmės atsisakyti.
Jeigu mums Žalgiris – ilgos kovų už laisvę epopėjos atomazga, tai mūsų tuometiniams sąjungininkams lenkams – tik trumpo „Didžiojo karo“ („Wielka wojna“) (1409-1411 metais) su kryžiuočiais epizodas. Karalius Jogaila Algirdaitis išgelbėjo Lenkiją nuo grėsmės virsti Vengrijos provincija. Lietuvis Jogaila gana greitai ir ne per daug stengdamasis padarė Lenkiją europine valstybe galbūt prieš Budoje (dabartiniame Budapešte) gimusios savo žmonos Jadvygos ir jos giminaičių Vengrijoje valią.
Du Gediminaičiai – Vytautas ir Jogaila – įtikino lenkus kautis su Ordinu. Iki 1409 m., kai prieš vokiečius sukilo žemaičiai, Lenkija su kryžiuočiais, galima sakyti, nekariavo (išskyrus XIV a. pradžią, kai Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka, norėdamas susigrąžinti Dancigą ir Pajūrį (Pamarį), susivienijo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu prieš Ordiną). O dažniausiai Lenkijos valdovai rėmė vokiečių antpuolius į prūsų, lietuvių žemes. Kai primeni tai lenkų mokslininkams, jų veiduose gali išvysti didelę nuostabą...
- Kodėl Lietuvoje tylomis buvo praleistos dvi datos – 1397 ir 1398 metai, kai Vytautas Didysis Lietuvos teritoriją praplėtė net iki Juodosios jūros, inspektavo savo milžinišką imperiją, o rusų kunigaikščiai visur jį pasitikdavo susilenkę trilinki, prisiekinėdavo ištikimybę Lietuvos valdovui, klodavo prie jo kojų kalnus brangenybių ir nukaldavo Vytauto atvaizdą ant monetų?
- Trūksta istorikų patriotų, pasiryžusių tyrinėti tuos šlovingus laikus ir priminti juos visuomenei. Visą gyvenimą nagrinėju viduramžių Lietuvos vaidmenį Europoje. Esu parašęs nemaža straipsnių, monografijų. Lietuvių XIV a. žygiai pro nusilpusių mongolų-totorių imperijos, susiskaldžiusių rusų kunigaikščių žemes į Rytus, Pietryčius buvo apgalvoti ir strategiškai svarbūs. Baltijos jūroje iki pat Gotlando salos buvo įsigalėjęs Ordinas. Lietuviams teko ieškoti kitų krypčių, norint prasibrauti prie pasaulinių prekybos magistralių. Verždamasi į Pietryčius, Lietuva gelbėjo Europą nuo turkų, kurie tuo metu triuškino Vakarų krikščionių armijas prie Dunojaus.
Vyriausybinei komisijai, kurios narys esu ir aš, pasiūliau istorinio paveldo įprasminimo Vilniaus Lukiškių aikštėje idėją. Memorialas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, mano nuomone, neturėtų apsiriboti vien XX amžiumi. Paminklas turėtų iškilti įvairių laikmečių didvyriams. Atskaitos pradžia reikėtų pasirinkti V amžių po Kristaus, kai baltų, aisčių žemes vieni po kitų puldinėjo hunai, vikingai, lenkai, rusai, vokiečiai, kai kada atskirai, o kartais ir sudarę karines sąjungas. Taigi būtų aprėpti visi senovės amžiai iki XVII šimtmečio, paskui sukilimai prieš Rusijos imperiją, 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovos, partizaninis 1944 -1953 metų karas ir visą memorialą vainikuojantis 1990 m. Kovo 11-osios aktas bei jo pasiaukojama gynyba 1991 m. sausį. Bandau tuo sumanymu „apkrėsti“ ir kitus darbo grupės narius. Gal pavyks.
Parengė „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
