Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Iki praėjusių metų rugpjūčio 28-osios vilniečių Lilės (33 m.) ir Ivano (35 m.) Terleckų šeima tarsi ir niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų šiuolaikinių šeimų: du vaikus auginę sutuoktiniai tai susibardavo, tai susitaikydavo, tai kelias savaites iš eilės gerdavo, tai visam mėnesiui gerkles "užrišdavo"... O minėtąją rugpjūčio 28-ąją Gedvydžių gatvės daugiabutyje įvyko baisi tragedija: padauginęs svaigalų Ivanas krito į lovą pamiegoti, o žmona jį ėmė kelti. Tai ir pažadino, kaip rusai sako, Ivano viduje žvėrį... Stambaus sudėjimo vyras mažamečių sūnaus ir sūnėno akyse puolė žmoną spardyti. O kai pagaliau atsitokėjo, buvo jau vėlu: susiėmusi už pilvo Lilė pakilo nuo žemės ir vėl nukrito. Ivanui ėmė drebėti kinkos - kas dabar bus?! Jis išlėkė lauk ir pakvietė į pagalbą kaimynę. Šiai išvapėjo, neva žmona nukritusi nuo lovos ir susitrenkusi. Viešniai užteko žvilgterėti Lilės pusėn - viską suprato...
Kai ligoninės personalas apie Lilės Terleckos mirtį informavo policijos pareigūnus, Ivanas juos kuo mandagiausiai priėmė vidun ir išdėstė tą patį, ką nemirksėdamas buvo sumelavęs kaimynei. Galiausiai viską "išrišo" teismo medicinos ekspertai. Jie surašė kategorišką išvadą, jog Lilę Terlecką mirtis ištikusi dėl kepenų plyšimo, o toksai sužalojimas, teismo medicinos ekspertų tvirtinimu, nebūdingas griuvimui. Atvažiavęs į morgą pasiimti žmonos palaikų, Ivanas buvo sutiktas uniformuotų pareigūnų ir jau su antrankiais išgabentas į VPK areštinę.
Tik po kurio laiko Ivanas Terleckas prisipažino, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Tyčine žmogžudyste apkaltintą jauną vyrą teisė Vilniaus apygardos teismas. Buvo atsižvelgta į tai, kad Ivanas Terleckas iki tol nebuvo turėjęs reikalų policijoje; kad nuoširdžiai gailėjosi dėl neapgalvoto poelgio tragiškų pasekmių; kad turi du mažamečius vaikus, kuriuos grįžęs turės išlaikyti. Jam teismas skyrė pusaštuntų metų laisvės atėmimo bausmę.
Vienas vaikas - pas globėjus, kitas - internate
Po motinos žūties ir tėvo suėmimo abu Terleckų vaikai tapo tarsi našlaičiai. Jais nedelsiant privalėjo pasirūpinti Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Ir nors vaikų teisių gynėjai nuo seno deklaruoja nuostatas, jog turi būti sudarytos sąlygos vienos šeimos nariams augti kartu, tarnybos inspektorė V. Žilvienė neįžvelgė nieko blogo, kad dvylikametis Tomas Terleckas ir antrus metukus bebaigiantis jo broliukas Robertas augtų atskirai: pirmasis - internate, antrasis - pas globėjus.
Sužinoję, kad mažąjį Robertą ėmėsi globoti velionės Lilės brolis Tadas Gluchovskis su žmona Teresa (ši šeima gyvena tame pačiame name, kur ir Terleckai), ten pirmiausia ir užsukome. Namuose radome ir Robertuką, ir abu jo globėjus. Pasak Gluchovskių, imtis globoti abu Terleckų vaikus jie neturėję galimybių, nes Tomas neva esąs labai blogas. Tokiam vaikui, girdi, augti tik internate!
Kuo dėdei ir tetai spėjo įkyrėti kaimyniniame bute gyvenęs ir su jų sūnumi bendraudavęs dvylikametis? Teresa Gluchovskaja iškart ėmė vardinti, koks Tomas, dar esant gyvai motinai, būdavęs neklaužada, kaip dažnai nenueidavęs į pamokas. Jis, girdi, ir vagiliaudavęs, ir pradėjęs anksti rūkyti...
O gal ėmus tinkamai ėmus auklėti, mokyti tvarkos ir drausmės, Tomas būtų pasikeitęs? Nejaugi taip sunku mažametį paveikti? Pagaliau tam yra ir pedagogai, veikia psichologinės pagalbos tarnybos!
Į tai Gluchovskiai tiesiai šviesiai atkirto: kam jiems papildomas vargas - užtenka vieno Roberto. Dar tiksliau - jiems esą gana ir 500 litų per mėnesį (tiek valstybė moka globėjams už vieną globojamą vaiką).
Bet kai brolius išskyrė, Robertas buvo dar visai mažas, ir jei Tomo ilgai nematys, žiūrėk, ims nebeatpažinti, laikys svetimu!
- Taip ir yra, - nė kiek nesivaržydamas dėstė Tadas Gluchovskis. - Mudu su žmona Robertėlis vadina tėveliais, mūsų sūnus priima kaip brolius. Kai kartą Tomą buvome trumpam parsivežę - prie jo Robertas net nėjo!
Negana to, Gluchovskiai sakė kariausią ir su Roberto tėvu. Visais, girdi, įmanomais būdais bandysią iš kalėjimo paleistam tėvui vaiko neatiduoti! Nors patys pripažino, jog tėvas mažąjį Robertėlį labai mylįs!
- O jei Ivanas Terleckas sutiktų - gal globotinį Robertėlį, jei jau taip jį visa šeima pamilote, įsivaikintumėte? - pasiteiravau.
- Tai kad neapsimoka, - iškart paaiškino Teresa Gluchovskaja. - Už įvaikintą neduos pinigų!
Nėra blogų vaikų
Pasikalbėti su "Akistatos" korespondentais Vilniaus trečiojoje internatinėje mokykloje, penktoje klasėje, besimokantį Tomą Terlecką išleido iš lietuvių kalbos pamokos. Be galo nuoširdaus veido, malonių manierų berniukas mielai sutiko papasakoti apie savo nelengvą gyvenimą motinai žuvus, o tėvui atsidūrus už grotų.
Tomas korespondentams prisipažino... teisme melavęs! Jis, girdi, iš tikro nematė, kaip tėtis mamą mušė - tik po jųdviejų konflikto grįžo iš lauko į kambarį. Dėl to Tomui dabar, girdi, labai sunku "ant širdies". Paauglys jaučiasi kaltas, nes mano, kad per jo melagingus žodžius tėvui skyrė taip ilgai kalėti, ir dabar berniukas likęs visiškai vienas.
- Labai norėčiau būti kartu su broliuku, bet kad aš buvau banditas, todėl teta manęs ir nepaėmė, - atvirai dėstė Tomas.
- Kaip "banditas"?
- Na, labai blogas. Kartais nenueidavau į pamokas, prastai mokiausi. Dabar jau pasikeičiau, supratau, kad be mokslų žmogus pražūtų. Stengiuosi gerai elgtis, mokytis. Užaugęs norėčiau būti matematikos mokytojas...
Berniukas sakė labai laukiąs tėčio laiško. Parašytų ir pats, bet nežino adreso. Kai tėtis dar laukė teismo ir dienas leido Lukiškių tardymo izoliatoriuje, Tomas sakė gavęs iš jo laišką. Tėvas esą prašęs, kad Tomas su Robertėliu nusifotografuotų ir atsiųstų nuotrauką į kalėjimą. Tačiau kaip tai padaryti, kai mažasis broliukas - pas globėjus, o Tomas - internate?
Apie Tomą Terlecką nieko blogo nepasakė ir Vilniaus trečiosios internatinės mokyklos direktorė Marija Milkevičienė. Tiesa, pirmosiomis dienomis Tomas esą iš tikrųjų buvęs ne visai pavyzdingo elgesio, bet užteko kelių nuoširdžių pokalbių, ir berniukas staiga ėmė keistis į gerąją pusę. Pasak pedagogės, nėra blogų vaikų - yra tik auklėjami ir apleisti.
