Augustas TAMALIŪNAS
Yra nusikaltimų, kurie labiau nei brolžudžio Kaino žymė visam gyvenimui paženklina kaltininko fizionomiją, ir yra nusikaltėlių, kuriuos išvydęs ilgai prisiminsi. Prie tokių sugadintų dvikojų, mano nuomone, galima priskirti Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje (Varėnos raj.) pastaruoju metu piktadariavusį Pavelą Paramonovą, nūnai dvidešimt trejų metų suimtinį. Pirmą kartą šį aukštesnio negu vidutinio ūgio pilkaveidį nenaudėlį pamačiau turbūt prieš šešias žiemas Kauno nepilnamečių auklėjamojo darbo kolonijoje, kur jis atliko bausmę už ne kiekvienam žmogui suvokiamą bjaurų kriminalą. Arnoldas Pranevičius, tos kalinimo įstaigos viršininkas, dėl darbo pobūdžio susidūręs su visokiais įstatymų laužytojais, prievartavusiais ir pusseseres, ir seseris, ir tetas, vis dėlto dar nebuvo regėjęs tokio reto egzemplioriaus, išžaginusio savo paties motiną. Į šitokią gėdingą situaciją motina pakliuvo vien todėl, kad ir pati tą žiemos vakarą su kaimynais girtavo, ir iš Vilniaus tada grįžusiam sūnui leido vaišintis kaip suaugusiajam. Kitądien iš tarnybos grįžęs ir apie tokią šventvagystę iš savo žmonos viską sužinojęs patėvis tiesiog pašėlo. Susipliekė su šešiolikmečiu nevidonu, ir šis, pasiėmęs dokumentus bei savo daiktus, išėjo iš namų. Po kelių savaičių Pavelas Paramonovas buvo suimtas, vėliau - nuteistas, berods, trejiems metams laisvės atėmimo, o paskui atsidūrė jau minėtoje kolonijoje. Apie nežmonišką nusikaltimą savo motinos žagintojas tuomet pasakojo abejinga veido išraiška, pasikeisdavusia nebent tomis akimirkomis, kai jaunasis kalinys postringavo, kad su mama teismo proceso metu atseit susitaikė, kad jam, girdi, atleido ir patėvis, kad jiedu, Janina ir Alvydas, jį lankantys nepilnamečių įkalinimo įstaigoje ir netgi atvežantys visokių gardėsių, kitaip šnekant, lauktuvių. Mane nustebino, kad vienintelis bausmę atliekančiojo noras buvo šitoks: sulaukus pilnametystės, kuo greičiau ištrūkti ne į laisvę, o į suaugusiųjų koloniją! Išėjus tam auklėtiniui iš kabineto, Arnoldas Pranevičius palingavo galvą ir atsiduso. Ėhė, matyt, su šiuo nevykėliu dar teks susidurti, bet jau ne jam, o mums, rašantiems apie naujas nusikaltėlių piktadarystes.
Dabar galiu pasakyti, kad šis įžvalgumas pasiteisino su kaupu. Prieš kelias dienas, lankydamasis Varėnoje, rajono policijos komisariato koridoriuje ir vėl susitikau Pavelą Paramonovą, šįsyk vedamą surakintais riešais į tame pačiame pastate įsikūrusią vietos prokuratūrą. Pažinau jį iš karto, nors nuo ankstesnio susidūrimo Kaune, nepilnamečių kolonijoje, buvo prabėgęs, man regis, ant vienos rankos pirštų jau neužlankstomas skaičius metų. Netrukus jau žinojau, kad po nusikaltimo, įvykdyto prieš motiną, sugrįžėlis namuose ilgai neužsibuvo, kad jis apvogė parduotuvę ir iš naujo pakliuvo už spygliuotųjų vielų, tiktai šį sykį jau suaugusiųjų kolonijoje Vilniuje, Rasų gatvėje, kad pernykštę vasarą, berods, liepos pabaigoje, iš ten buvo paleistas į laisvę, kurioje per tokį trumpą laiką užsidirbo dar vieną baudžiamąją bylą. Iš tikrųjų jų turėtų būti dvi, nes šitiek parduotuvių Valkininkuose nenaudėlis apšvarino per du kartus - pirmąkart įsibraudamas į krautuvę su panašaus amžiaus ir, atrodo, taip pat dusyk teistu Audrium Šerstobojevu, o antrojoje pardavykloje nagus į prekes tiesdamas su Rimvydu Kvikliu ir Modestu Puciu. Tiedu ilgapirščių epizodai vienai parduotuvei atsiėjo daugiau nei penkis tūkstančius, kitai - daugiau nei du tūkstančius litų. Visai padorios sumos, norint pasodinti Pavelą Paramonovą ir jo sėbrus už grotų, tačiau šitaip, deja, nebuvo padaryta. Galimas daiktas, buvo atsižvelgta į tai, kad kai kurie nusikaltimo dalyviai dar nėra teisti, o gal tiesiog naiviai tikėtasi, kad vagišiai pagaliau susiprotės ir liausis gribišiauti. Vis dėlto tą dieną, kai rajono policijos komisariato patalpose išvydau seniai nematytą motinžagą, vyresnioji tardytoja Audronė Jarmalavičienė perdavė jos tiriamą minėtų vagių baudžiamąją bylą vietos prokuratūrai, kadangi šios darbuotojai turėjo vežti į rajono teismą dar už vieną piktadarystę įklimpusį tą patį Pavelą Paramonovą.
Šį kartą girtas šlykštūnas susitepė rankas žmogaus krauju. Prisiputęs kone iki devynių velniukų su vienu draugužiu, žagintojas ir vagis ūmai užsinorėjo rūkyti, na, o kadangi cigarečių jau neturėjo, tai jų kažkodėl patraukė ieškoti ne pas artimiausius kaimynus, o į vadinamuosius Klonius. Kurių galų Pavelas Paramonovas ten drožė, be to, įsidėjęs neva apsigynimui po duonriekį į rankoves, dabar aiškinasi prokuroras Juozas Rizgelis. Jo žodžiais tariant, įtariamasis užsispyrusiai tvirtina ėjęs cigarečių, na, o kadangi ten, Kloniuose, išgirdęs daugybės žmonių balsus, tai atseit jų išsigandęs ir pasukęs atgal, o beeidamas susitikęs sugyventinius Juozą ir Danguolę. Danguolė vėliau tikino, kad jos Juozas cigarečių neturėjo, užtat jį ir pargriovė tas jaunasis įkaušėlis. Talžė kumščiais, spardė. D. Janavičiūtė paliko savo sugyventinį likimo valiai ir pabėgo, P. Paramonovas beveik už nieką tebedaužė J. Žemaitį. Sekė maždaug dešimties smūgių serija kumščiais ir turbūt keturių spyrių serija į parblokšto kaimyno galvą. Bespardant, kaip vėliau prokurorui sakė Pavelas Paramonovas, iš vienos rankovės išlindo peilis, bet šio geležtė besmaigstant veikiai lūžo. Tada prisisprogęs ir jau kone į žudikus pasinešęs įtūžėlis išsitraukė kitą duonriekį, lyg ir mažesnį, su medinėm kriaunom. Bebadant šio geležtė sulinko, todėl kraugerys peilį numetė, atsisveikinimui dar kartą trinktelėjo Juozui Žemaičiui batu į pakaušį ir nukėblino savo keliais. Rajono medikai įtarė, kad nelaimėliui sulaužyta kaukolė, užtat Juozas Žemaitis ir buvo skubiai nugabentas pas didesnę patirtį turinčius šios srities specialistus į Kauną. Žmogaus būklė yra nepaprastai sunki. Prokuroras Juozas Rizgelis tvirtino, kad sužalotąjį, kai šis galutinai atgaus atmintį, geriausiu atveju galės apklausti po savaitės. Pavelui Paramonovui iškelta baudžiamoji byla už tyčinį sunkų kūno sužalojimą.
