Jeigu pasakyčiau, kad visa vasara pasibaigė kažkokiu keistu apstulbimu, būtų geriau nei kaip paprastai skųstis melancholija. Bet tai dargi ne apstulbimas, kuris bent suteikia energijos pliūpsnį, o paprastas buitinis apspangimas, kurį įvarė dvi apyšiltės savaitės sezono pradžioje ir dvi paskutinės rugpjūčio savaitės. Televizinio sporto savaitės.
Per Europos futbolo čempionatą įvyko bent šešiolika loginių ir žaidybinių nesusipratimų; lygmenys ir tradicijos susimaišė, niekaip nesusigaudžiau, už ką sirgti, nes vos tik pasirinkdavau vieną komandą, ji tuoj pat pralaimėdavo, o finalas galutinai įvarė neviltį. Na ne taip viskas turėjo būti. Tačiau prasidėjo olimpinės žaidynės ir dvi savaites nuo aštuonių ryto iki vėlyviausio vakaro spoksojau į teliką, ko niekada nedarau, bet vis kirbėjo viltis – o gal šį kartą.
Televizinį apspangimą įsivariau, tik "šio karto" vis nebuvo, o visi Lietuvoje buvome nusiteikę: kad ir kas iškovotų medalius, jie bus tik rėmai Didiesiems medaliams, tai yra bet kokios spalvos krepšininkų apdovanojimams. Bet ne, krepšis, kaip ir anksčiau futbolas, baigėsi nekrepšiškai. Beje, mums ne taip jau ir blogai. O ir Alekna, ir Skujytė, ir Zadneprovskis parodė, kad individualios sporto šakos, reikalaujančios nepalyginti mažiau investicijų, neša auksą ar sidabrą geriau nei Didysis Krepšinis. Perdegta, finaluose neapsiginta, nors, po teisybei, vieta užimta tokia, kokios mes verti. Nėra ji bloga. Bet kadangi krepšinis – Lietuvos religija, tai iš krepšinio ir tikėtasi būtent stebuklo. Stebuklai pernelyg dažnai nesikartoja.
Bet pridurčiau, kad nacionaline lietuvių religija seniai tapusi ir politika. Kodėl? Taigi iš čia vėl stengiamasi išsikaulyti Stebuklo, stebukladarių ir politikos šventųjų. Politika mums – galimų stebuklų sfera, ir mums tai natūralu, nes joje manomės patyrę kažkokių stebuklų, bet, po teisybei, stebuklai, ištikę mus, yra istorijos stebuklai, o istorijoje stebuklų pasitaiko. Manding, esame sumaišę istoriją ir politiką, nes iki šiol ieškome stebuklo, galinčio atnešti lyderį, vadą. O tokius lyderius ir vadus atneša Istorija, kuri artimiausia Apvaizdai kaip pastarosios numanomo ar įmanomo veikimo laukas. Bet Istorijos ir Apvaizdos reikalus palikime joms pačioms.
Politika tapo religija, krepšinis – religija, na ir kas iš to? O kur pati Religija? Užsimetė kažkur tarp astrologijos ir fengšui, ir nelabai ji kam rūpi, nes yra apčiuopiamesnių dalykų. Tik gal bėda, kad sportas neša ne tiek pramogas, kiek įtampas, o politika – ne rimtį, o kiršinimąsi, kerštus ir sąmokslus. Jeigu orientuojamės į tuos dalykus rimtai, tai stipriai prašauname, nes tampame ne tuo, kas esame, o priedėliais prie kažko, kas nesame. Ir politika, ir krepšinis yra išmanančių žmonių žaidimai, o mes – stebėtojai, klakeriai, priedai, ir tik stiprus visuomeninis pliūpsnis, Sąjūdžio lygio iniciatyva gali išplėšti žmones iš tokios nelabai sveikos toteminės visuomenės. Visuomenės grupės pasirenka totemines komandas, toteminius politikus ir grupuojasi apie juos – kregždutės, kamuolio ar erelio pavidalai tampa vienijančiais ženklais, bet kadangi tokių totemų jau aibė, tai aibė ir palaikančių ištikimųjų grupių, o kadangi vieni laimi, kiti pralaimi, tai susitapatinimas su vienais ar kitais sukelia tik įniršį ir keršto ar nuoskaudos jausmą.
Oficialiai sakoma, kad krepšinis vienija tautą – bet dažnas pergales lydi neišvengiami neviltį įvarantys pralaimėjimai. Tad vienijami esame pralaimėjimais. Politikoje, kaip ir sporte, pralaimėjusių visada nepalyginti daugiau nei nugalėtojų. Ir galima sirgti, galima palaikyti, bet neįmanoma susitapatinti, nes kai šalia nieko nėra, jokios ideologinės ar religinės atramos, pralaimėjimai būna liūdni ir nuo jų atsigauti galima tik kerštu, sąmokslu, kontrasąmokslu, pykčiu.
O gal visuotinis apspangimas yra geriau?
Ar gal yra kita – sena išeitis. Tiesiog gyventi Dievui ir artimui. O dėl žaidimų – galima nuolat žaisti savo žaidimą, o kadangi tai žaidimas, jame pergalės ir pralaimėjimai sąlygiški. Juk tas tikrasis žaidimas – tai gyvenimas. Jis galų gale laimėtas, nes jau yra gautas kaip sava olimpiada, kurioje svarbiausia – dalyvauti.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
