Vasario šešioliktąją, tuoj po vidurdienio, leidausi Vilniaus Pilies gatve. Priešais Signatarų namus, kur aštuonioliktaisiais buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, sustingę garbės sargyboje stovėjo du lietuvių kariai. O kitoje gatvės pusėje nedidelis berniukas pūtė gerai pažįstamą melodiją: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi...“ Praeiviai gana dosniai mėtė monetas. Patriotizmas yra patriotizmas, o verslas yra verslas.
Sunkoka būtų rasti vaizdingesnę pilietinės Lietuvos visuomenės iliustraciją. Kas šeštas bendrapilietis – būtent tiek mūsų gyvena žemiau skurdo ribos – ramia sąžine galėtų niūniuoti „Tautinę giesmę“ ir viltis, kad kas nors numes jam centą ar litą, po metų gal ir eurą. Taip bus pademonstruota išgirtoji tautinė vienybė ir pilietinis solidarumas.
Šiandien Lietuvoje daug ir dažnai kalbama apie pilietinę visuomenę, jos brandos stygių, apie vis menkstantį patriotizmą. Pridurkime dar nusiskundimus valdininkų abejingumu paprasto žmogaus rūpesčiams ir įtarinėjimus korupcija, nepasitikėjimą politikais ir partijomis, netikėjimą teismo nešališkumu, žiniasklaidos paperkamumą...
Visur ir visada visuomenėje atrasime didesnių ar mažesnių negalių. Blogiausia, kai pradeda stigti tikėjimo, kad tas negalias įmanoma įveikti. Savotiškais skiepais nuo tokio netikėjimo galėtų būti ateities vizija. Deja, valstybei ir tautai šiandien tokios vizijos niekas nedrįsta pasiūlyti. Nebeliko pranašų?
Pagrįstai galime skųstis šiandienos valstybininkais, kurie, prisidengdami stabilumo šydu, Europos sąjungos pinigų dalybas paverčia kertiniu politinių diskusijų objektu. Būkim atviri, ši parama yra ne kas kita, kaip pašalpa skurdžiams. Jeigu bendrijos šalis įsivaizduotume kaip atskirus asmenis, Lietuva atsidurtų socialiai remtinų, gyvenančių žemiau skurdo ribos sąraše. Tarp tų, kurių pajamos nesiekia vidurkio. Kaip to kaimyno, kažkaip išgyvenančio už tris šimtus dvidešimt šešis litus per mėnesį.
Europos skirtoji parama negali tapti mūsų valstybės gyvenimo tikslu. Tai tik priemonė, kuria galime ir turime sumaniai pasinaudoti. O siekiamą tikslą privalome suformuluoti patys ir padėkoti tiems, kurie sugeba skurdžių pašalpą neįžeidžiai įteikti.
Šiandien esama ir objektyvių priežasčių, kurios nepadeda iškilti naujoms ateities vizijoms. Per nepilnus du dešimtmečius, pradėję suvereniteto šūkiu, pasiekę nepriklausomybę, narystę NATO ir Europos sąjungoje, dabar išgyvename laukimo tarpsnį, kuriame regis ranka pasiekiamą Europos pinigų sąjungą ar vis kaip horizontas tolstančią Lisabonos strategiją vargu ar įmanoma paversti visuomenę uždegančiu idealu.
Užsitęsusio laukimo atmosferoje tarpusavyje besikandžiojančios partijos vietoj vizijos mums siūlo lipti į vagoną... Kokį vagoną, paklausite. Tai vienas iš propagandos metodų, paskutiniu metu neįtikėtinai išpopuliarėjęs Lietuvoje ir tapęs svarbiausiu taktiniu ir valdančiosios koalicijos, ir susiskaldžiusios opozicijos įrankiu.
„Vagono“ propagandos metodas paprastas – reikia įtikinti, kad visi sėdime tame pačiame vagone – tai yra visi darome tą patį, visi esame vienodai nuodėmingi. Todėl nebandykime išsiskirti, išsišokti. Tai paprasčiausiai nepadoru.
Taikydami „vagono“ techniką Zuoko liberalai visom jėgom, net ir nebijodami užsitraukti teisėsaugos rūstybę, mėgina įrodyti, kad ir Auštrevičiaus liberalai yra lygiai tokie patys „abonentai“. Socialdemokratų „vagono“ keleiviai įrodinėja, kad visais laikais visi lietuviai kovojo už nepriklausomybę. Tik vieni tai darė partijos komitetuose ir leido „Tiesą“, o kiti kažkodėl ėjo į miškus ir leido „Kroniką“. Darbiečiai „vagono“ metodu naudojasi nuo partijos gimimo, o paskutiniame jų traukinio vagone šiandien skelbiama – nejaugi dar gali būti tokių, kurie algos negauna vokelyje.
Valstybės ateities vizijos ir tautinių idealų paieškas pakeičiant nemokamais bilietais į propagandos „vagoną“ šiandien bandoma brandinti Lietuvos pilietinę visuomenę. Tačiau sėdėjimas „vagone“ ir piliečių solidarumas yra du visiškai skirtingi dalykai.
www.lrt.lt
