Genijų pavardės visiems gerai žinomos. Jie paprasčiausiai tapo skirtingų mokslo ir meno šakų sinonimais: Sokratas – filosofija, Rafaeilis – tapyba, Mocartas – muzika, Einšteinas – fizika, Puškinas – poezija. Kas gi tie genijai ir kodėl jie tokiais tapo?
Mokslinėje psichologijoje išskiriami protiniai ir meniniai gabumai. Protiniai gabumai – tai didesnis gebėjimas mokytis, žinių enciklopediškumas. Meniško tipo žmonės pirmiausia išsiskiria nestandartiniu mąstymu, jie nepriima visuotinai priimtų žinių, o visko siekia patys. Jų ne tik kitokia smegenų struktūra, pati jų asmenybė nestandartinė. Tokie gabumai gali būti nepastebėti mokykloje, aukštojoje mokykloje ir net šeimoje, jei neskirsime tam ypatingo dėmesio.
Meniniais gabumais apdovanoto žmogaus intelektas yra aukštas, tuo tarpu protinio tipo talentai ne visada linkę į meną. Žmonių, kurių gebėjimai aukštesni už normą, – 10 proc. Tai ir tiesiog gabūs žmonės, ir talentingi, ir genijai – visi jie pasižymi aukštu protinio darbo našumu. Tačiau ypač aukštas proto lygis yra 0,5 proc. žmonių.
Rusijos genetiko V.Efroimsono tyrimų rezultatai rodo, kad genialumas tenka vienam iš tūkstančio, išsivysto vienam iš milijono, o tikru genijumi tampa vienas iš dešimties milijonų.
Reikia atsižvelgti į tai, kad genialumas išryškėja pakankamai anksti. Ketverių metų vaikas jau išreiškia 50 proc. būsimų protinių gabumų, šešerių – 70 proc., o aštuonerių – 90 proc. Taigi paskelbti save genijumi 17 metų ne taip jau paprasta.
Kalbama, kad visi genijai išprotėję. Ir tai teisybė! Todėl, kad dideli gabumai – tai visuomet smegenų struktūros ir psichikos vystymosi nukrypimai. Žodžiai „šizoidas“, „šizikas“ žeidžia, skamba šiurkščiai, kaip savotiškas nuosprendis. Iš vienos pusės, tai iš tikrųjų diagnozė. Tačiau iš kitos... kodėl? Juk yra nestandartinių, neįprastų žmonių, keistuolių gerąja to žodžio prasme. Jie keistai kalba, juda, paprasčiausiai nemoka prisitaikyti prie vidutiniokų gyvenimo būdo. Vaikystėje tokių žmonių nemėgsta jų bendraamžiai, juos erzina, žemina. Vaikai apskritai priešiškai nusiteikę savo kompanijos naujokams, ir ypač ne tokiems, kaip visi. Nepaprastas vaikas iš karto atkreipia aplinkinių dėmesį ir dažniausiai ne iš gerosios pusės. Ne visi gabūs vaikai tai ištveria.
Meno, kūrybinių profesijų žmonių gyvenimo trukmė vidutiniškai 14 metų trumpesnė už įprastų žmonių. Ir kuo žmogus gabesnis, tuo mažiau pavydėtina jo prognozė. Ypač nepasisekė genijams. Jie – kankiniai, priversti aukoti savo vienintelį gyvenimą žmonijos pažangai. Toks likimas ištiko Sokratą, Džordaną Bruno, Galilėją, van Gogą, Nikolajų Vavilovą ir daugelį kitų. Genijus persekiodavo ne tik bausmės, bet ir komplikuoti stresai, depresijos. Kaip ten bebūtų, būtent tokie pamišėliai, kaip Gogolis, Nižinskis, Dostojevskis, van Gogas, Garšinas, Vrubelis, sukūrė garsius šedevrus.
Mes ne kartą girdėjome apie nuostabius vaikus, kurie vos ne nuo vystyklų demonstruoja neįprastus gabumus. Jie vadinami vunderkindais. Tačiau kas gi atsitinka, kai jie suauga? Jie tampa tikri žmonijos genijai ar paprasti žmonės?!
Semis Reševskis buvo šeštas vaikas šeimoje. Jis gimė 1911 m. Lenkijoje. Būdamas ketverių, jis, stebėdamas tėvą, išmoko žaisti šachmatais. Netrukus jis aplošė visą gimtąjį kaimą, vėliau Lodzės miestą ir pagaliau šešerių metų – Vienos meistrus. Vienas po kito priblokšti šachmatininkai pasitraukdavo nugalėti šešiamečio vaiko! Jis tapo tikru šachmatų demonu. Jo mažytė jūreiviška striukė keldavo siaubą garsiems žaidėjams. Praėjo nemažai laiko, kol meistras Vidmaras nugalėjo mažylį.
Mažasis šachmatininkas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, paveikslėliuose jis net negalėjo atskirti tigro nuo zuikio. Užtat jis puikiai sprendė galvosūkius ir žaidė šachmatais. Berniukas su tėvais pradėjo važinėti po Europą, atlikinėdamas vienalaikio šachmatų žaidimo seansus. Jis nepralošdavo, pasitaikydavo tik retos lygiosios. Kai Semis nugalėjo vieną iš geriausių žaidėjų Janovskį, buvo toks laimingas, kad ilgai negalėjo nurimti, linksminosi, dainavo taksi automobilyje. O kai vis dėlto pralošdavo, verkdavo ir ranka nušluodavo figūras nuo lentos. Nepaisant fenomenalių berniuko gabumų, Semis vis dėlto buvo vaikas. 12 metų Reševskis buvo priverstas lankyti mokyklą, kad išmoktų elementarių dalykų – skaityti ir rašyti. Semis nebedalyvavo varžybose ir grįžo prie šachmatų tik po kelerių metų. Jis neprarado savo gabumų ir kaip anksčiau žaidė puikiai, tačiau jau taip nebestebino aplinkinių.
„AIF“ Parengė O.K.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
