Joris turėjo nemaža asmenybės problemų. Tarkime, daugelis žmonių stengiasi šaligatviu vaikščioti taip, kad neužmintų ant plyšių tarp plytelių – net gerai nežinodami kuriam galui, taip sau, iš papratimo. Nieko čia smerktino, visuomet gerai turėti sistemą, tada gali ja vadovautis arba ne.
Bet šis pilietis – Joris vardu – turėjo ne tiek sistemą, kiek nuoseklią kasdienybės kosmologiją, kuriai be išlygų paklusdavo. Išvardinsiu kelis jos postulatus: niekuomet neiti šaligatviu, jei jame akivaizdžiai yra sutrūkinėjusių plytelių; leidžiantis laiptais negalima užminti priešpaskutinės pakopos, o kylant – pirmosios; niekuomet nekelti kojos į trijų aukštų namus, nesilankyti trijų kambarių butuose ir jokiu būdu nevažiuoti trijų juostų keliais, etc. Panašaus pobūdžio nuostatų Joris turėjo nesuskaičiuojamą gausybę ir laikėsi jų ne šiaip sau, o be jokių išimčių: jei retsykiais kokią sulaužydavo, tai privalėdavo nusibausti (pavyzdžiui, keturias paras pasninkaudamas) arba neatsikratydavo veriančio kaltės jausmo.
Su moterimis mūsų personažui lyg ir turėjo sektis – vyro būta išvaizdaus, apdovanoto iškalba ir dosniu pasikorusios tetos palikimu, - bet iš tikrųjų reikalai šioje srityje buvo prastoki. Vėlgi dėl tam tikro pobūdžio asmenybės sutrikimo: jis negalėdavo bendrauti su moterimis, kurios avėdavo raudonos spalvos batais. Užtekdavo kuriai vienai bent kartą padaryti šią klaidą (o tai, suprantama, anksčiau ar vėliau įvykdavo) ir Joris vienašališkai nutraukdavo bet kokius santykius, mat jausdavo nenumaldomą ir nebeatslūgstantį pasišlykštėjimą. Ilgainiui dėl savo išskirtinio polinkio nešioti raudonus batus moterų giminė apskritai prarado Jorio pasitikėjimą.
Tačiau visų keisčiausia mūsų bičiulio savybė buvo štai ši: nekontroliuojamas, precedento neturintis potraukis raidei “A”. Įsivaizduokite, kokia apgailėtina būtų jūsų egzistencija, jei negalėtumėt atsispirt geismui pasisavinti kiekvieną paminėtos raidės pavyzdį. Jeigu jūsų varde yra “A”, turėtumėt išsiplėšti ją iš paso. Kai ant draugo striukės pamatytumėt užrašą su “A”, tai tektų paslapčia ją nusigramdyti. Iš pinigų banknotų – išsiplėšti; nuo gatvių reklamų – nusigramdyti. Ir taip visą laiką. Va tokią ydą turėjo Joris ir labai dėl jos išgyveno.
Galiausiai pagalbos kreipėsi į vieną plačiai žinomą psichoanalitiką ir kiek pagulėjęs ant pastarojo sofutės sužinojo: šitoks raidės “A” troškimas radęsis kaip sublimuotas noras perskaityti vieną tokią knygelę, kurią vaikystėje skaitė tėvas, bet jam nedavė – draudė netgi prie viršelių prisiliesti. Turėjo tą knygelę susirasti ir galiausiai perskaityti. Bet, deja, nerado.
