Politologas, Demokratinės politikos instituto prezidentas Vytautas Radžvilas straipsnyje “Politinių gūžynių metas” (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_152307) kaltina socialdemokratus, kurių partijos pavadinimą kažkodėl rašo kabutėse, ne tik neapsisprendimu dėl prezidento apkaltos, bet ir primeta “per švelnią prezidento kritiką” ir dar nemažai kitokių nuodėmių.
Jis isteriškai ir be jokių argumentų užsipuola socialdemokratus, kad esą jiems nerūpi “demokratiją, valstybingumą ir šalies tarptautinį autoritetą griaunantys prezidento veiksmai”, kad esą jie menkina prezidento kaltę ir t.t.
Susidaro įspūdis, kad pro pykčio akinius politologas nepastebėjo, jog tiek pirmajai, tiek antrajai Seimo komisijoms faktiškai vadovavo socialdemokratai ir abiejų išvadoms pritarė visi šios frakcijos komisijų nariai. Ko gero, tektų daryti išvadą, kad V. Radžvilas nieko nežino ir apie Vyriausybės vadovo Algirdo Brazausko poziciją, negirdėjo kitų socialdemokratų lyderių pasisakymų. Kitaip sakant, Demokratinės politikos instituto prezidentas norėtų, jog socialdemokratai be diskusijų, panašiai kaip konservatoriai, liberalcentristai ar kiti buvę prezidento R. Pakso bendrapartiečiai, bendražygiai ar sąjungininkai, kasdien ir nuolatos, dar neužbaigus apkaltos proceso, kviestų suvažiavimus, konferencijas ir reikštų savo išankstinį nusistatymą valstybės vadovo apkaltos atžvilgiu.
Turėčiau iš karto V. Radžvilą nuliūdinti, kad to nebuvo ir nebus, nes socialdemokratai savo sprendimą priims, kaip priklauso pagal demokratišką apkaltos procedūrą parlamente, išklausę abiejų pusių - Apkaltos komisijos ir prezidento arba jo gynėjų. Toks yra bet kokio teisinio, pakartoju, teisinio proceso demokratinėse šalyse pagrindinis principas - ar būtų kaltinamas prezidentas, ar koks kitas pilietis. Tai nemažiau svarbu ir šalies tarptautiniam prestižui, kuo, regis, susirūpinęs politologas.
Jokio cinizmo ar keistumo, kaip mėgina teigti V. Radžvilas, tokioje pozicijoje nėra. Tai tiesiog elementari, gerbianti kiekvieno teises, nekaltumo prezumpciją, demokratines procedūras bei įstatymus pozicija. Juo labiau tai nereiškia, kad, kaip teigia minėtame straipsnyje V. Radžvilas, “valstybingumą griaunantis dabartinio prezidento kursas bus tęsiamas net jį nušalinus”. Politologas šiam teiginiu pagrįsti panaudoja dar vieną savo paties melagingą mintį - esą A. Brazauskas ir Artūras Paulauskas, po socialdemokratų ir socialliberalų bendradarbiavimo sutarties pasirašymo yra pareiškę, jog, cituoju V. Radžvilą, “bus dalijamasi valdžia su V. Uspaskicho “darbininkais” ir paksininkais”. Šių eilučių autorius lyg tyčia tai gerai prisimena, nes vedė abiejų partijų lyderių spaudos konferenciją žurnalistams tuoj pat po sutarties pasirašymo. Galiu drąsiai teigti, kad nei A. Brazauskas, nei A. Paulauskas apie tai nekalbėjo ir net neužsiminė.
Dar juokingiau, kad Demokratinės politikos prezidentas, beje, buvęs liberalų lyderis, taip pat piktai užsipuola ir liberalcentristus bei konservatorius, kurie lyg ir turėtų jam savo pozicija dėl apkaltos ir įtikti… Šie, pasirodo, kalti todėl, kad šiuo metu jų reitingas žemas ir kairiųjų būsimuose Seimo rinkimuose negalės įveikti. Panašu, kad Demokratinės politikos instituto prezidentui kairiųjų pergalė atrodo kažkoks išankstinis blogis… Neaišku tuomet, kaip jis supranta daugiapartinę sistemą, rinkimus, žmonių pasirinkimo teises ir daugelį kitų demokratijai būtinų reiškinių. Kartais pagalvoju, kad tokie ir panašūs isteriški komentarai kaip tik ir papildo kaltinamo prezidento rėmėjų gretas, skatina visuomenės susiskaldymą ir vis mažėjantį tarpusavio supratimą, o tai daugiausiai ir turėtų rūpėti Demokratinės politikos institutui be kabučių.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
