Remkimės faktais. Dar nepradėjus derybų ar kokių nors formalių ir net neformalių susitikimų tarp įvairių šalies politinių jėgų, tik praėjus savaitei po apkaltos, liberalcentristai iškėlė Valdą Adamkų, kaip šios partijos kandidatą į prezidentus, dar ir nepasigėdiję jį pavadinti “nepartiniu’ kandidatu… Kaip į tokį faktą turėtų reaguoti kitos politinės partijos?
Kaip iš tiesų derybos dėl bendro kandidato turėtų vykti? O svarbiausia, kaip turėtų atrodyti tokio bendro kandidato rinkimų štabas, pagaliau jo įsipareigojimai Lietuvos žmonėms ir jį palaikiusioms politinėms partijoms?
Atsakau į šiuos klausimus, nes matau, jog dešiniųjų spekuliacijos, esą dėl bendro kandidato derybų sužlugdymo kalti socialdemokratai, bus, panašu, jų rinkimų kampanijos dalis.
Pirma - normalios ir kokį nors politinį svorį turinčios partijos privalo tuoj pat iškelti savo kandidatus, nes bent jau pirmajame etape liberalcentristai pažeidė derybų taisykles, paskelbdami, jog jų kandidatas – Valdas Adamkus.
Antra – derybos dėl bendro kandidato gali vykti tik kartu visiems tariantis dėl vieno kandidato ir visoms kartu jį paskelbus. To padaryti jau nebegalima, nes liberalcentristai savo kandidatą nominavo, tiesa, “susimylėdami” pakviesti kitus prisijungti…
Trečia – derybos dėl bendro kandidato nėra tik formalus aktas, nes reikia susitarti ir dėl kandidato programos, ir dėl būsimos jo komandos, pagaliau dėl bendro rinkimų štabo Vilniuje ir visoje Lietuvoje, kiekviename mieste ir rajone. Neužtenka pasakyti remiančių tokį kandidatą partijų vadovams, jog jie jį remia – tai jau įrodė praėjusieji rinkimai. Būtina, kad tokia žinia pasiektų kiekvieną Lietuvos rinkėją. Būtina paaiškinti, kodėl skirtingos partijos taip elgiasi ir ko siekia. Būtina pagaliau įtikinti ir savo partijos narius, kad toks sprendimas reikalingas ir teisingas. Tam mažų mažiausiai reikia sukviesti partijų tarybas, o gal net ir konferencijas. Liberalcentristai tokio šanso nepaliko.
Jie paskubėjo. Ir skubėjo jie todėl, kad norėjo būti “arčiausiai imperatoriaus”, tačiau suklydo, galvodami, kad kiti to nesupranta. Konservatoriai, nors ir nelabai patenkinti, juos parėmė tik todėl, kad tokio realaus, visų partijų remtino kandidato ir neturi, taigi neturėjo ir ypatingo pasirinkimo, neturėtų ką tose, jau sužlugdytose derybose ir pasiūlyti. Net ir Petrą Auštrevičių, apie kurį jie kartais užsimindavo, jau pasiūlė Viktoro Uspaskicho partija…
Tačiau liberalcentristai skubėjo ir dėl kitų priežasčių. Jiems, kaip ir konservatoriams itin svarbu, kad neprasidėtų diskusija, o kodėl toks prezidentas, kurį teko atstatydinti, išaugo iš jų gretų, buvo jų lyderiu, jų dukart meru ir dukart premjeru.
Todėl remkimės faktais. Kalbėkime tiesą ir nespekuliuokime, jei iš tiesų siekėme ir nuoširdžiai tikėjome, kad toks vieningas kandidatas yra reikalingas.
Pasiekti susitarimą dėl bendro, visų pagrindinių šalies partijų kandidato į valstybės vadovo postą yra pati sunkiausia, subtiliausia politikos problema. Ir ne tik Lietuvoje. Tokių atvejų demokratijos istorijoje, kiek ant vienos rankos pirštų. Galima teigti, jog tai – demokratinės politikos meistriškumo viršūnė. Elgiantis nelygint drambliui stiklo parduotuvėje, to tikrai nepasieksi.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis
