Švęsdami televizijos Lietuvoje penkiasdešimtmetį į ją vis dar žiūrime senamadiškai. LNK strategų nustatytu laiku masiškai taisomės ant sofų ir įsijungiame „Nekviestą meilę”, kad savo dėmesiu sušelptume televizininkus, pragyvenimui užsidirbančius iš reklamos.
Vis dėlto, pastaraisiais metais ir Lietuvoje šis tas pasikeitė. Pražiopsoję seriją, oriai surenkame tv.lt ir, spustelėję keletą mygtukų, žiūrime „Nekviestą meilę”. Ne tik žiūrime, bet ir kada norime sustabdome ar paleidžiame. Nekantriausieji gali į savo mobilųjį telefoną parsisiųsti rytdienos epizodą. Šie pavyzdžiai – tik lašas atvilnijančioje technologinių permainų bangoje, kuri, anot pačių radikaliausių prognozių, gali nublokšti tradicinę televiziją užmarštin.
Priemiestinis traukinys
Dar visai neseniai televizija turėjo judančių vaizdų transliavimo monopolį, kurį eksploatavo tingiai, lyg priemiestinis traukinys. Tokioje sistemoje žmogus gali rinktis – žiūrėti kanalą (važiuoti šiuo traukiniu) ar ne, tačiau privalo paisyti televizijos sudaryto tvarkaraščio.
Norintys važiuoti šiuo traukiniu (žiūrėti konkrečią laidą) klientai, surenkami stotelėje (prie ekranų) vienu metu. Traukinių specialistai tam pasitelkia skaičiavimus, o televizininkai – logiką su magijos elementais, vadinamą programavimo technika. Šiai sistemai visai nesvarbu, kad prie ekranų susirinkusioje minioje - vaikai, namų šeimininkės, Seimo nariai, dvasininkai, pankai ar gėjai. Svarbu, kad jie neperjungtų kanalo. Priešais TV ekraną, kaip ir sausakimšame traukinyje, visi tampa lygūs. Priešingai nei traukinys, televizija visada sutalpina visus.
Televizija laikėsi paskutinio traukinio principo: nespėjai – nevažiuosi. Bet dar dažniau elgėsi priešingai - iki nuobodulio kartodavo laidas. Abiem atvejais žiūrovai, negalėdami valdyti programos srauto, pasyviai stebėdavo procesą. Reklamos užsakovai trindavo delnais, laukdami kol televizijos jiems vėl į burną įmes eilinį šimtatūkstantinės žiūrovų minios paketą.
Tačiau baigiantis XX amžiui atėjo laikai, kai žiūrovai gali patys kurti savo programų tinklelį, kada nori ir kur nori žiūrėti mėgstamas laidas, o įgrisusią reklamą – tiesiog prasukti. Todėl panašu, kad perbalusi televizija greitai turės klauptis ant kelių ir auditorijos maldaute maldauti toliau ją žiūrėti. Tokią, kokią ji yra.
Prasuk reklamą
Nors kalbant apie ateitį dažniausiai linksniuojama skaitmeninė ir raiškioji (High-Definition) televizija, bene stropiausi tradicinės TV duobkasiai yra internetas ir skaitmeniniai vaizdo įrašymo įrenginiai (DVR).
DVR – tai nedidelis, į vaizdo magnetofoną panašus įrenginys, standžiajame diske fiksuojantis tiesiogiai transliuojamą televizijos programą. Vėliau vartotojas gali ją žiūrėti patogiu laiku, nuo bet kurios vietos, pagreitindamas ar palėtindamas. Tačiau TV verslininkams kąsnis burnoje užstrigo pamačius, kad šitaip galima prasukti ir reklamą.
Šis įrenginys taip pat gali sutrinti į miltus visas televizijos kanalų pastangas sukurti žiūrovui išskirtinumo iliuziją. Kol kas jie vis dar neriasi iš kailio, suokdami viliojančius anonsus ar žavėdami nuosavų ekrano žvaigždžių šypsenomis. Tačiau kai kuriuose namuose jau liko vienintelis ir pats patogiausias kanalas – DVR. Skaitmeninio įrašymo įrenginių teikiama galimybė pakeisti mėgstamos programos žiūrėjimo laiką vadinama time shifting. Siūloma ir vietos pakeitimo paslauga – place shifting. Ją teikia TV priedėlis, kuris internetu nukreipia namuose esančio televizoriaus gaunamus signalus į vartotojo kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Todėl žiūrovui nebūtina būti namuose, tereikia prisijungti prie interneto. Įsivaizduokite, kad sėdite sumerkę kojas į Ramųjį vandenyną, o jums iš monitoriaus šypsosi Vytautas Šerėnas. Argi nežavu?
Tekstas parengtas pagal Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute apgintą bakalauro baigiamąjį darbą.
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
