40 metų - paskui vaikystės svajonę
Smagiausia - dovanoti stebuklus
Sėkminga santuoka ir tvarkingi, šilti namai. Du savarankiški sūnūs, kol kas abu pasilikę tėvų namuose. Rūpestinga marti ir du smalsūs anūkai. Tai - Keturvalakių (Vilkaviškio r.) bendruomenės slaugytojos Anelės Kuršvietienės, kuri ką tik išėjo į pensiją, turtas ir gyvenimo prasmė. Ir dar - 40 metų pirmojoje ir vienintelėje (!) jos darbovietėje - Keturvalakių ambulatorijoje. Smalsu pakalbinti ilgametę medikę apie jos patirtį, patyrinėti jos nuotaikas.
- Kodėl nutarėte išeiti iš darbo - gal naujoji sveikatos reforma nepriimtina "ankstesniojo sukirpimo" žmonėms?
- Ne, reforma vykdoma jau ne pirmus metus, o aš, jau būdama pensininkė, tebedirbau septynerius metus. Jokių rimtų mano išėjimo priežasčių nereikia ieškoti. Jau anksčiau buvau davusi sau žodį, kad medikės darbą baigsiu sulaukusi gražaus jubiliejaus - 40-mečio, atiduoto šiai tarnybai. Taip ir padariau. Svarbiausia, kad yra kam mane pakeisti - tegul dirba jaunesni.
- Tai gal nuo išėjimo dienos griežtai užvėrėte savo namų duris visiems, kas į jus kreipdavosi medicininės pagalbos?
- Na, taip nepadariau ir niekada negalėčiau išvyti žmogaus, tačiau ne vienam esu užsiminusi, kad yra kita felčerė - juk man būtų net nepatogu dirbti už jos nugaros. Suprantu, kad tas pereinamasis laikotarpis į tikrąją pensiją bus netrumpas - teks ir patarti, ir padėti. Vis dar šoku naktimis iš lovos, vos tik išgirstu artėjančios mašinos burzgesį - vis atrodo, kad atvyksta kviestis pas sunkų ligonį.
- Kurį savo darbo laikotarpį per tuos 40 metų vertinate kaip darbingiausią, smagiausią, įsimintiniausią?
- Sunku išskirti kuriuos nors metus. Labai įsimintina darbo pradžia - buvo sunku. Netrūko tik teorinių žinių, bet trūko praktikos, patirties, kaskart lydėdavo savotiška baimė. Ambulatorija buvo skurdi - pradėjau nuo vienintelio stalo ir dviejų kėdžių. Pamažu kūriau ambulatorijos aplinką. Turėjau žoliapjovę, kuria kaskart pati nusipjaudavau žolę darbovietės teritorijoje. Žodžiu, reikėjo rūpintis viskuo, kaip sakoma, nuo - iki. Po kokių ketverių metų pradėjau jaustis daug stipriau. Gal tada ir prasidėjo patys darbingiausi metai.
-Kiek žmonių aptarnaudavote pastaruoju metu, ar visus juos pažįstate?
- Žinoma, puikiai pažįstu visus bene 560 mūsų bendruomenės gyventojų. Su mažaisiais susidurdavau mokykloje, kai tikrindavau jų sveikatą, su suaugusiais - jiems susirgus ar susirūpinus dėl kito šeimos nario, na, o su seneliais tekdavo bendrauti vos ne kasdien. Jiems juk ne tik vaistukų ar patarimų reikia - labiau už medikamentus jie laukia dėmesio, žodžio, šypsenos.
- Jūs ne tik felčerė, bet ir akušerė. Kaip charakterizuotumėte savo bendruomenės jaunas mamas - ar daug turite tokių, kurios nevertos motinos vardo?
- Per 40 metų pasitaikė. Asocialių mamų netrūko niekada, ir tai yra labai skaudu. Manau, kad jų tik daugėja. Kai ne kartą auklėtą mamytę vėl pamatau su pilveliu, persmelkia nenusakomas jausmas - iškart gaila dar vienos naujos gyvybės, kuri ateis gyventi be meilės ir motinos šilumos. Buvę tokių būsimų mamyčių, kurios nelinkusios iki gimdymo pasirodyti ginekologui. Visaip jas įkalbinėdavau, iš paskos vaikščiodama, visko žadėdavau - net pinigų kelionei į rajono centrą duodavau, kad tik pasitikrintų vardan vaikelio. Anksčiau savo apylinkėje turėdavau kasmet po 11 - 12 naujagimių, dabar - po du tris. Labai liūdna, kai naujagimio atėjimas namuose palydimas daugiadienėmis išgertuvėmis. Dar liūdniau, kai prie stalo prirūkytoje, prismirdusioje aplinkoje kartu sėdi ir vakarykštė gimdyvė. Buvę, kad, nuėjusi aplankyti kūdikio, randu užrakintas duris, tačiau per langus sklinda puotos ir girtų tėvelių balsai, užgožiantys kūdikio klyksmą...
- Gal teko namuose priimti gimdymą?
- Visada stengdavausi laiku nukreipti gimdyvę į ligoninę, tačiau kelis gimdymus vis dėlto teko priimti namuose. Prieš keliolika metų netikėtai pradėjo gimdyti pas savo tėvus parvykusi jauna gimdyvė. Buvo dar ne laikas - tik šeši nėštumo mėnesiai. Padariau viską, ką galėjau, bet į ligoninę išvežtas kūdikis neišgyveno. Tikrai ne dėl kokių nors klaidų, o dėl itin jauno amžiaus. Kitą gimdymą irgi priėmiau pati, kai staiga pradėjo gimdyti daugiavaikė mamytė, prieš tai sunkiai padirbėjusi. Man buvo nedrąsu, nes vis dar persekiojo pirmojo nelaimingo atvejo prisiminimas. Bet tuo momentu, kai esi vienas už viską atsakingas, susikaupi ir dirbi taip, lyg dirbtų visa komanda. Viskas baigėsi sėkmingai. Gimdyvės vyras man netalkino, nes tada dar nebuvo mados vyrams stebėti gimdymą. Bet aš - už tai. Tegul pabūna vyrai sunkią valandą kartu, tegul pamato kančią iš arti - bus kitoks požiūris į moterį.
- Ar labai auklėdavote mergaites, per anksti tapusias moterimis, taip pat - vienišas motinas?
- Mano paskirtis - gydyti, suteikti medicininę pagalbą, o auklėja kiti. Negaliu teigti, kad mūsų apylinkėse turėjau daug problemų dėl jaunų mergaičių paleistuvysčių. Manau, kad didžioji jų dauguma - padorios panelės, išauklėtos. Jeigu ir buvo koks rimtesnis atvejis, tai gal važiavo pas rajono specialistus. Vienišos mamos - kas kita: jų sutikau ne vieną. Aš negaliu teisti tokių merginų, tačiau pati laikausi "senoviškos" nuomonės, kad vaikas turi atsirasti ir augti pilnoje šeimoje, jis turi turėti ir kasdien matyti abu tėvelius. Visa tai - vardan laimingesnės ateities.
- Ar teko guosti žagintojų smurtą patyrusias aukas, teikti joms pagalbą?
- Labiausiai įstrigo prieš keletą metų grupės niekdarių išniekintos jaunos merginos išgyvenimai. Tai buvo tikras, pačios aukos niekuo neišprovokuotas nusikaltimas, nes mergaitė buvo pagriebta, kai ėjo gatve. Teko su ja bendrauti - padėti, raminti. Psichologinės pagalbos reikėjo ir jos namiškiams. Mergaitė sunkiai įsileido mintį, kad ne ji kalta dėl žiauraus įvykio, o protą praradę vyrai. Ji bijojo keršto, nenorėjo eiti į darbą, baiminosi aplinkinių reakcijos, jai atrodė, kad visi tik ir bado ją žvilgsniais. Sunkiai sekėsi įrodinėti, kad visi žmonės ją tik užjaučia, nes žino apie jos praeitį, būdą.
- Ar dirbant dažnai būdavo liūdna, kad padėti žmogui, pas kurį kviečiama, nebegalėjote?
- Visada liūdna, kai vizitas pas pagalbos reikalingą žmogų baigiasi mirtimi. Man teko gaivinti kelis skenduolius. Buvo labai skaudu, kad nepavyko atgaivinti priešmokyklinio amžiaus berniuko, kuris prigėrė prie namų esančiame tvenkinyje. Nors atskubėjusi mačiau, kad nebėra vilties atgaivinti, bet nelaimėlio tėvai, liūdėję šalia, laukė stebuklo, o ir pati tikėjausi, kad kartais gyvenime stebuklų būna. Deja, vaikelis nebeatsigavo. Lygiai taip pat baigėsi ir vienam vyrui, kuris vandens prigėrė didelėje vonioje.
- Bet turbūt buvo ir atvejų, kai išgelbėtasis liko gyvas. Ar tokie dėkoja pirmąją pagalbą suteikusiai kaimo felčerei?
- Vieną studentą teko gaivinti vos ištrauktą iš kilpos. Atvyko vaikinas pas merginą, ji jį turbūt atstūmė, o šis - į kilpą... Žmonės pašaukė mane, jau buvo nupjovę virvę - man tereikėjo daryti dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Pakaruoklis atsigavo ir sunkios būklės buvo išgabentas į Kauną. Ar jis išgyveno, taip ir nesužinojau. O kitas vyras, irgi pasirinkęs kilpą, suteikus jam pagalbą, atsigavo ir liko gyvas. Matydavau jį vaikštant, bet nė karto nekalbinau jo ta tema, o jis pats irgi, matyt, gėdijosi, tad neužsimindavo. Nedėkojo man, nors aš tos padėkos ir nelaukiau - tik dirbau savo darbą.
- Užsiminėte, kad neramiai miegate naktimis, tarsi vis dar lauktumėte kviečiančiųjų pagalbon. Kuo įsiminė tie naktiniai iškvietimai - baime, nuovargiu ar pykčiu, kad gal be reikalo?
- Na, pykčio niekada nebuvo, nes visada žinojau, kokią specialybę pasirinkau. Įsiminė pirmųjų metų iškvietimai. Buvau jauna, bet nė kiek nebijojau naktį eiti pas ligonį pėsčiomis ir viena - buvo ramesni laikai. Kartais važiuodavau dviračiu. Dažniausiai kviečiantys žmonės atvykdavo manęs pasiimti. Pamenu, vienas atidardėjo traktoriumi. Papasakojo, kam reikia pagalbos, bet jis pats man buvo nepažįstamas. Ir ką - lipau į traktorių, važiavau su nepažįstamuoju ir, rodos, nė kiek nebijojau. Dabar taip nesielgčiau.
- Ar niekada nešmėstelėjo galvoje mintis, kad pasirinkote varginantį ir labai atsakingą darbą?
- Dėl vargo - tai tikrai ne, nes kiekvienas darbas, jeigu jį atlieki sąžiningai ir kruopščiai, nuvargina. Tokia mintis akimirksniui aplankydavo tik tada, kai atvykdavau padėti, o žmogus man būnant numirdavo. Ypač skaudu buvo, kai dėl širdies ligos mirė jaunas vyras, pas kurį skubėjau su viltimi. Tada ir pagalvojau, kad pasirinkau galbūt ne tą specialybę - smagiau, kai darbas teikia vien malonumus ir dovanoja stebuklus! Kita vertus, per 40 darbo metų nesulaukiau nė vieno priekaišto, nė vieno skundo, neišgirdau ir apkalbų. Manau, kad tai ir yra geriausias mano darbo įvertinimas.
- O kaip su ta Vaidute, kuri norėjo būti Aneliuke (jau sklando kaip anekdotas)?..
- A, buvo tokia mergytė - Vaidutė. Mane labai sušildė jos žodžiai. Kartą mokykloje tikrinau mokinių sveikatą ir kalbėjausi su vaikais, kad visiems būtų smagiau. Kai paklausiau Vaidutės, kuo ji bus užaugusi, mergytė išpoškino: "Bus Aneliukė!" Tarsi mano vardas - tai profesija... Bet netapo Vaidutė medike - man atrodo, pasirinko ekonomikos mokslus. Užtat jos žodžiai mane lydi visą gyvenimą.
- O Dalė Bielskaitė, kuri dabar pakeitė jus, gal irgi jūsų pavyzdžio įkvėpta?
- Nežinau. Taip, ši mergaitė vietinė - užaugo man matant. Kai tik pradėjo mokytis medicinos, pargrįžusiai vis juokais sakydavau, kad laikau jai vietą - dirbsiu, kol ji mane pakeis. Nors Dalytė (dabar žmonės ją tik taip vadina) po mokslų išvyko dirbti toli nuo namų, tačiau štai dabar sugrįžo pas tėvus. Taigi išsipildė mano pranašystė. Labai džiaugiuosi šia miela mergina - gera įpėdinė: tinkama šiam darbui, nes labai švelni ir dėmesinga, rūpestinga, domisi naujovėmis, kartais ir pas mane atvyksta dėl ko nors pasitarti. Žmonėms ne kartą sakiau, kad jie nė nejaus, kad "kaimo daktarė" pasikeitė.
- O kaip ir kodėl jūs pati pasirinkote medikės profesiją? Gal esate iš medikų dinastijos?
- Ne, tik tai buvo mano vaikystės svajonė. Kiek pamenu, tiek žinojau, kad būsiu felčerė. Jau besimokydama vidurinėje mokykloje mokėjau suleisti vaistus į veną - kreipęsi ligoniai manęs nesibaimindavo. Man pačiai tada buvo kiek baisu leisti vaistukus naujagimiui, bet ir tam ryžausi. Pašaukimas turbūt. Arba - mūsų kaime dirbusio seno felčerio autoritetas. Jis irgi turėjo įtakos. Tas felčeris mokė mane visokių medicinos subtilybių, o praktikuotis leisdavosi mano mamytė (ant jos kūno).
- Kaimo felčeris - kartu ir kaimo psichologas, kuriam žmonės patiki visas savo problemas, norėdami reakcijos, supratimo, patarimo. Ar daug paslapčių saugojate kaip kunigas?
- Daug žinau, daug girdėjau, bet atskleisti negaliu! Kaip kunigas. Labiausiai kalbios ir atviros moterys. Jos vis skundžiasi, kad vyrai nedėmesingi, kad nerūpestingi - geria, neužtaria, neatjaučia, net ir "į šoną" nueina. Tos kalbos taip ir telieka tarp mūsų. Problemų turinčiam žmogui dažnai palengvėja vien dėl to, kad jis buvo nuoširdžiai išklausytas. Labai gerai, kai taip šiltai gali pasikalbėti ne tik vyras ir žmona, bet ir motina su dukra, tėvas su sūnum ir panašiai. Kuo mažiau širdy lieka neišsakytų nuosėdų, tuo sveikesni žmonės - tuo puikesni jų santykiai.
- Kokie pacientai jums atrodydavo liūdniausi ir kokie - linksmiausi?
- Liūdniausia turbūt 70-metį perkopusiems žmonėms, tad su jais reikia būti itin dėmesingam ir kantriam. Sunku klausytis, kai jie kalba vien apie mirtį, apie užklupusią vienatvę. O linksmiausia - turbūt su mokiniais. Vis, būdavo, atbėga per pertraukas - tai pilvą skauda, tai gerklę, tai temperatūra pakilo, o kitam, kaip paaiškėja, tik nuo kontrolinio ar nuo neišmoktos pamokos išsisukti tereikia. Turėdavau būrelį paauglių, kurios kas savaitę vis atbėgdavo svertis - visos nori būti manekenės! O ką - madas diktuoja gyvenimas.
- Ačiū už pokalbį. Sėkmės dabar gydant tik namiškius!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Anelė Kuršvietienė Keturvalakiuose vadinama "mūsų Aneliuke"
- Išėjusi į pensiją medikė dabar dažniau pasijunta esanti žmona, mama, močiutė (šalia - keturmetis anūkas Deivydas)
