Emigrantų sugrįžimas karstuose jau nieko nestebina
Irena ZUBRICKIENĖ
Daugiau negu 30 tūkstančių. Tiek lietuvių, Statistikos departamento duomenimis, pernai išvyko į užsienio šalis ieškoti sotesnės kasdienybės ir didesnės laimės, nusprendę ten gyventi daugiau nei pusę metų. Kiek emigrantų užsienyje mirė ar žuvo, skaičiai nepateikiami - būtų labai sudėtinga surinkti tokią informaciją iš visų pasaulio šalių, į kurias koją įkėlė nors vienas lietuvis. Užtat tokius skaičius skrupulingai dėlioja pavieniai Lietuvos miesteliai ir kaimai, kur žmonės vienas kitą puikiai pažįsta ir vienas kitu labiau domisi. Štai Pilviškiai - miestelis Vilkaviškio rajone. Jame gyvena kiek per 2000 gyventojų. Per pastaruosius kelerius metus pilviškiečiai palaidojo 6 jaunus vyrus, kurių palaikai po tragiškų įvykių buvo pargabenti į gimtinę iš užsienio šalių.
Buvo nužudytas Danijoje
Kone prieš pat Vėlines Pilviškiuose buvo palaidotas Kęstutis Budrevičius (28 m.). Šiame krašte gyvena iš daugiavaikės šeimos kilusio jauno vyro motina (tėvas jau miręs), broliai ir seserys su savo šeimomis. Pats Kęstutis pastaruoju metu gyveno ir Marijampolėje, ir Kaune, ieškojo laimės ir užsienyje. Spalio pradžioje Kęstučio kelionė į Daniją, kur jis ketino padirbėti viename ūkyje, baigėsi tragiškai - dviejų mažylių tėvas buvo nužudytas.
Danijos žinių tarnybos pranešė, kad tragedija ūkyje įvyko ankstų rytą - pranešimą apie būtiną skubią pagalbą medikai gavo apie 5 valandą. Jiems buvo pasakyta, kad ūkyje vienam žmogui sunkiai sužalota akis. Tačiau atvykę medikai pamatė kur kas kraupesnį vaizdą - buvusių muštynių pėdsakus. Sužalotam Kęstučiui Budrevičiui pagalbos reikėjo ne tik dėl akies. Deja, į ligoninę gabenamas stipriai sumuštas vyras mirė.
Pirminiais Danijos policijos duomenimis, lietuvis buvo sužalotas kietu buku daiktu, taip pat spardytas. Pranešama, kad tragiškai pasibaigusios muštynės ūkyje įvyko tarp ten dirbančių imigrantų iš Lietuvos - esą konfliktas kilo tarp seniau dirbusiųjų ir naujai atvykusiųjų. Kęstutis buvo vienas iš pastarųjų. Po įvykio buvo sulaikyti 7 įtariamieji - 6 vyrai ir viena moteris (nuo 18 iki 28 m.). Ne vienas jų - iš Suvalkijos, taigi Kęstučio kraštiečiai. Anot Danijos žurnalistų, tyrimą nuo pirmos minutės apsunkino tai, kad įtariamieji nemoka nei danų, nei anglų, nei vokiečių kalbos.
Dėl ko ūkyje įvyko mirtinas konfliktas, "Akistata" tikėjosi sužinoti iš nužudyto Kęstučio artimųjų. Nuvykus į Opšrūtų kaimą, esantį prie Pilviškių, kur po Kęstučio laidotuvių pas dukterį viešėjo jo motina Birutė Budrevičienė, artimieji kategoriškai atsisakė bendrauti su korespondente. Motyvuodamos tuo, kad joms pačioms mažai kas žinoma apie tragediją Danijoje, o spauda irgi joms nieko nepadės, gedinčios moterys pyko, esą "jau ir taip apie įvykį paskelbta daug neteisybės", ir prasitarė, jog jos galinčios džiaugtis tik dėl vieno - kad per 3 savaites pagaliau pavyko parsigabenti į gimtinę nužudytojo palaikus. Visa kita - vien kol kas neatsakyti klausimai.
Iš Anglijos - irgi mįslinga tyla
Panašiomis - neatsakytų klausimų ir kankinančių mįslių - nuotaikomis Pilviškiuose gyvena ir kita šeima - Danutė ir Albinas Pačkauskai. Jų gedulas dėl sūnaus Virginijaus (30 m.) nužudymo, sunkinamas nežinios, tęsiasi jau beveik 8 mėnesius. Sutuoktiniai viliasi, kad galbūt kitais metais visgi įvyks Virginijaus žudikų teismas, tačiau kol kas jiems nežinoma, kas nužudė sūnų ir dėl ko.
- Kovo 8-ąją dar kalbėjome su Virgučiu telefonu, o kovo 10-ąją jo jau nebeturėjome, - pasakojo Danutė Pačkauskienė. - Anglijoje jis gyveno ir dirbo 7 metus. Per tą laiką į namus buvo sugrįžęs tik 3 kartus. Kartą ir mes pas jį viešėjome - apvežiojo po Londoną, daug grožybių parodė. Parvykęs į namus nė karto juose nesėdėjo be darbo - tai namą aptinkavo, tai tvoras nudažė, tai aplinką tvarkė. O iš Londono lepindavo mus dažnais skambučiais ir džiugiais pranešimais, kad jam sekasi gerai. Kovą mes jau gyvenome Virgučio laukimu - po mėnesio jis turėjo sugrįžti į Lietuvą visam laikui.
Sužinoję apie Virginijaus mirtį, abu Pačkauskai iškart nuvyko į Londoną. Tėvams buvo svarbu patiems pamatyti sūnų dar ne karste, išvengti palaidojimo urnoje (kad nebūtų sunaikinti nužudymo pėdsakai ant kūno), kaip primygtinai patarinėjo kartu su Virginijumi gyvenę 2 lietuviai, rūpėjo ir sužinoti nužudymo priežastį bei aplinkybes. Tačiau sutuoktiniai grįžo į Lietuvą, galima sakyti, nieko neišsiaiškinę.
- Kaip mums pranešta, Virginijus buvo aptiktas nebegyvas savo kambaryje, lovoje, - pasakojo D. Pačkauskienė. - Jam ant galvos buvo stipriai ir gausiai apvyniota tokia plona lipni plėvelė (ne maišelis!). Kadangi norėjome kūną kuo greičiau išsigabenti į Lietuvą ir palaidoti, ekspertai dokumentuose užrašė, kad "mirties priežastis nenustatyta". Sakė, ji bus patikslinta vėliau. Kadangi ir mūsų jauniausias sūnus Dainius gyvena Londone, tikėjomės, jog jis kaskart bus informuojamas apie Virgučio nužudymo tyrimą. Tačiau iki šiol iš Anglijos tyrėjų - mirtina tyla.
Nužudytas dėl pinigų?
Virginijus Londone gyveno su 2 lietuviais iš Žemaitijos - kiekvienas buvo įsikūręs atskirame kambaryje, tačiau greta vienas kito. Gedintiems Pačkauskams nesuprantama, kaip šie sūnaus kaimynai gali tvirtinti negirdėję, kad naktį ar paryčiais po jų būstą esą galėjo vaikščioti svetimi asmenys. Įtarimų tėvams sukėlė ir tų lietuvių pasakojimas, kad rytą jie, pasigedę Virginijaus, pirmiau lakstė ieškodami po vonią ir virtuvę, o ne ėjo pažiūrėti į pražuvėlio kambarį. Keista buvo ir tai, kad tuoj po įvykio tie patys lietuviai neleido Virginijaus broliui Dainiui įeiti į mirusiojo kambarį, tvirtindami, jog taip nurodė pareigūnai Vėliau pareigūnai dėl to tik stebėjosi: jie Virginijaus kambario net nebuvo užplombavę (kodėl?) ir jokių nurodymų niekam nedalinę.
Pačkauskai įsitikinę, kad Virginijus buvo nužudytas dėl pinigų. 7 metus Londone dirbęs vyras jų buvo susitaupęs, tėvų žiniomis, buvo ir paskolinęs. Gali būti, kad į Lietuvą visam laikui susiruošęs Virginijus buvo jau prigriebęs savo skolininkus - nurodęs terminus, iki kada grąžinti skolas. Tai galėję įžiebti konfliktą. Pačkauskai negali tvirtinti, kad sūnų nužudė kartu gyvenę jo kaimynai, tačiau įsitikinę, jog tie 2 vyrai žino daug daugiau, negu pasakė pareigūnams. Minėti lietuviai nenoriai bendravo su Virginijaus tėvais ir broliu, nors po kurio laiko atidavė jiems šiek tiek Virginijaus pinigų - esą už parduotą jo automobilį. Tėvai įsitikinę, kad sūnaus pinigų turėję būti kur kas daugiau.
- Labai norėtume žinoti, kodėl ir kas nužudė mūsų Virginijų, bet kasdien viltis vis labiau blėsta, - neslėpė Albinas Pačkauskas, kurio pastaruoju metu ir taip buvusi prasta sveikata po sūnaus mirties dar labiau pablogėjo. - Bet vis krutinti Anglijos pareigūnus - ne mūsų jėgoms: ir atstumas trukdo, ir kalbos barjeras. Iš kitų lietuvių, kurie irgi turėjo problemų užsienyje, girdėjome, kad į imigrantų bėdas šalies šeimininkai žiūri pro pirštus. Ir patys patyrėme jų abejingumą, lėtą, pasyvų darbą.
Emigracija - lyg duobkasė
Virginijaus Pačkausko mįslinga mirtis toli nuo namų neatbaidė kitų dviejų Pačkauskų sūnų: jaunėlis Dainius tebegyvena Londone, sukūręs šeimą su lietuve, o vyriausiasis Gintaras uždarbiauja Airijoje. Pirmasis, Lietuvoje įgijęs staliaus specialybę, o antrasis - mechaniko, gimtinėje nesurado darbo, kuris leistų jaunam žmogui normaliai gyventi ir kuriame nereikėtų išsimaldauti uždirbtų atlyginimų. Anot Pačkauskų, abu sūnus jiems žadėję sugrįžti į Lietuvą ir kurti savo verslą, kai tik susitaupys pakankamai pinigų. Kada tai bus, tėvai nesiryžta spėlioti, tačiau abu labai nori tik vieno - kad sūnūs gyventų Lietuvoje.
To nori ne vien Pačkauskai. Anot Pilviškių seniūno pavaduotojos Nijolės Juraitienės, miestelyje turbūt jau nėra šeimos, kurioje nebūtų nors vieno nario, anksčiau ar dabar emigravusio į užsienį, ar tokio giminaičio, kaimyno, gero pažįstamo. Jaunimui nuo 20 iki 30 metų galimybė pagyventi užsienyje, kaip sakė pavaduotoja, - lyg medumi tepta vilionė. Vieni susivilioja parvykėlių šviesiais pasakojimais, kiti - tikina bėgantys nuo skurdo ir juodos ateities gimtinėje. N. Juraitienė žino ne vieną pavyzdį, kai užsienyje ne vienerius metus padirbę pilviškiečiai sugrįžo į Pilviškius, įsigijo bei prabangiai susitvarkė namus ir dabar gražiai gyvena. Tokie praturtėjimo pavyzdžiai užkrečia kitus kraštiečius ir, anot ponios Nijolės, žmonės emigruoja net dinastijomis. Tačiau kitiems emigracija - tik palaidotų šviesių svajonių, turėtų vilčių praturtėti duobkasė. Anot N. Juraitienės, ne vienas pilviškietis iš užsienio grįžo it musę kandęs - nepraturtėjęs, neradęs laimės, prasigėręs. Dar baisiau - kai buvo pargabentas karste.
Pilviškiečiai skaičiuoja, kad per keletą pastarųjų metų miestelio gyventojus prislėgė net 6 jaunų vyrų, kurių gyvenimai nutrūko užsienyje, netektys. Be aukščiau minėtų dviejų nužudytųjų, Gintautas Lyderis, dirbęs galvijų fermoje Vokietijoje, buvo mirtinai sužalotas buliaus. Raimondas Skladaitis Airijoje tapo mirtinos avarijos auka. Toks pats likimas užsienio keliuose ištiko pilviškiečius Vilmantą Batutį ir Arūną Šeškevičių. Visų jų artimiesiems belikę tik gedėti ir guostis, kad žuvusiųjų kūnai buvo pargabenti palaidoti į Lietuvą. Visi nelaimėliai buvo jauni, jėgų ir svajonių kupini vyrai - kam vos per 20, kam - šiek tiek per 30 metų.
- Nereikia kalbėti net ir apie netektis - užtenka paskaičiuoti, kiek dienų per metus mes matomės su mūsų šeimų nariais, išvykusiais į užsienį, kad emigraciją keiktume, - neslėpė N. Juraitienė. - Man baisu, kad svetimėjame savo šeimose, mus graužia išsiskyrimo ilgesys, jau nekalbant apie nykstančias senąsias tautos tradicijas, retėjančius genealoginius giminės medžius. Ar emigravusiems vaikams kada nors bus svarbu žinoti savo giminės medį? Ar mūsų kapai bus taip lankomi ir prižiūrimi, kaip mus išmokė proseneliai, seneliai ir tėvai? Ir ar šiandien galime būti tikri, kad lietuvių tauta apskritai išliks, jeigu ir toliau bus tokie emigracijos mastai? Juk tikrai baisu, kad tenka pripažinti, jog iš užsienio pargabenami mirusiųjų ir žuvusiųjų palaikai mūsų jau nebestebina - tampa kone kasdienybe.
* * * * *
Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais į užsienio šalis emigravo 22 700 Lietuvos gyventojų, 2004 metais - jau 32 500, 2005-aisiais - net 48 100, o 2006 metais. sumažėjo iki 27 800, bet 2007-aisiais emigrantų srautas vėl šoktelėjo. Realiai šie skaičiai yra dar didesni.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Pilviškietis Virginijus Pačkauskas buvo nužudytas Londone, kai jau ruošėsi parvykti į Lietuvą visam laikui
- Danutė Pačkauskienė labiausiai norėtų, kad abu šeimos sūnus gyventų Lietuvoje
- Albinas Pačkauskas jau vis mažiau tiki, kad Anglijos pareigūnai ištirs sūnaus Virginijaus nužudymo aplinkybes ir žudikus pasiųs už grotų
2008 10 28
