Štai turime dar vieną pernai lietuvių pasiektą rekordą. Tai, deja, ne sportas ir net ne turizmas. Nauji „Eurostato“ duomenys rodo, kad esame labiausiai emigruojanti tauta Europos Sąjungoje. Pralenkiam net savo kaimynus lenkus, nors Dublino baruose jų skaičius didesnis.
Šį rekordą sudėjus į viena su kitu to paties šaltinio nurodomu Lietuvos laimėjimu, t.y. duomenimis apie mūsų rekordinę rusakalbystę ir menką anglų kalbos mokėjimą, galime daryti tolimą ir atsargią prielaidą apie lietuvių tapatybę. Šiandien būtent ji yra neišleidžiama iš skausmingų pereinamojo laikotarpio bandymų laboratorijos. Lietuvių rusakalbystė net naujojoje diasporoje lietuvius labiau sieja su rusais nei su vietiniais žmonėmis. O vietiniams ši kalbinė žymė yra akivaizdus kolektyvinis lietuvių bruožas.
Migracija yra kone svarbiausias į laisvę patekusios, praeities trauminių kompleksų kamuojamos, neadekvačių pasaulio įsivaizdavimų ir pagiežos regimai neteisybei gundomos liaudies bruožas. Neabejojant įprasta diagnoze dėl ekonominių lietuvių emigracijos priežasčių, vertėtų įžvelgti nemažiau svarbias psichologines ir mentalines priežastis. Lietuvos gyventojų tarpusavio santykiai labiau primena irstančios bendruomenės būseną, kurioje niekas nebesijaučia jaukiai, juo labiau saugiai. Tokios būsenos toliau nuo Turniškių gyvenantiems lietuviams nė motais kentėti, veržtis pilvus tada, kai valdovų dvaro tijūnai arba šiaip prasimušę žmonės viešumoje demonstruoja brangia medicinine įranga suveržtus skrandžius.
Verkšlenimas dėl patriotizmo stygiaus, pasigirstantis nuo Vilniaus bokštų per Kovo 11-ąją, padės ne labiau nei nugalėtojų maršas, parengtas Eurovizijos triumfo arkai. Ši aplinkybė yra itin provokuojanti. Ji leidžia trumpame komentare paliesti jautrią lietuviškojo tapatumo stygą, kuri dažniausiai įtempiama tarp dviejų kraštutinumų. Viename gale pralaimėjusiojo neviltis, kitame – akinamai optimistinė nugalėtojo ekstazė. Nugalėtojo savimonės žmogui gal ir nebūtina visur laimėti, tačiau kiek sunkiau būtų likti kur nors eilės gale it kokiam Turino slidininkui iš Lietuvos. Tai galų gale: „What are we?“ Kas mes tokie?
Pabirę po skirtingas Europos ir Amerikos šalis naujieji lietuvių diasporos gyventojai neišvengiamai turės atsakyti į šį klausimą. Prieš palikdami Lietuvos miestelius jie buvo mokyti savo mokyklose apie kilnią pagonių tautą, sugebėjusią atsilaikyti prieš šimtmetinį kryžiuočių puolimą. Jie žinojo, kokie buvo Vytauto galios ir pergalių ženklai, įskaitant ir žirgus, srebiančius sūrų Juodosios jūros vandenį. Neabejotina, kad buvome kieti ir spaudos draudimo metais, ir Lietuvos miškuose po Antrojo pasaulinio karo. Ar tai labai padeda Anglijoje, Airijoje ar Ispanijoje prie darbų, kurių vietiniai jau nebedirba?
Šios skausmingai ironiškos pastabos yra nuoroda į tą akivaizdų faktą, kad kultūrinėje, mokomoje ir išmoktoje lietuvių atmintyje sudėliotas istorinis peizažas savo poveikiu mūsų tapatybei ima rietis su skaudžia tikrove aplink mus, nesvarbu, kur gyventume. Lietuvių tapatumo išbandymas yra gerokai skaudesnis nei spaudoje atspindėtos rietenos dėl mūsų šalies įvaizdžio kūrybinio užsakymo.
Aišku, ką šiuolaikinei lietuvių tapatybei reiškė istorija. Pilėnų, didžiųjų kunigaikščių, nepriklausomybės karių ir lietuvybės dainių istorija. Tačiau ar šios vertybės veža sudėtingus emocinius saitus su gimtine mezgančios naujosios lietuvių diasporos vežimą? „Are we the Winners?“ Pabirusi pasaulio lietuvybė šiandien prašyte prašosi naujų istorinių pasakojimų. Visai panašiai, kaip ir prieš šimtmetį neraštingiems kaimiečiams iš Lietuvos plūstelėjus į Pensilvanijos kasyklas ar Čikagos skerdyklas.
Štai kaip anuomet savo tautiečių labui apie istorikų misiją samprotavo emigracijoje atsidūręs Jonas Šliūpas: „Kas iš apsakinėjimų vien apie kares ir parbloškimą šimtų tūkstančių priešininkų, jei mūsų Lietuva sužuvo ir šiandieną mes nei kokios naudos iš jų neturime (...). Šiandien mes gyvename gadynę ekonomiškų sujudimų, už tai mes laukiame, kad jūs tirdami praeigį laiką parodytumėte, kaip kitąkart tokiuose atsitikimuose žmonės save gelbėjo ir šelpė...“ Šiandien aušrininkų veterano žodžiai skamba lyg moderniškas kvietimas labiau įtraukti į didįjį Lietuvos istorijos pasakojimą pasaulio lietuvybės žingsnius. Lietuvių diasporos istorija turi tapti vienu svarbiausiu istorinės atminties elementu. Tada tiesiog lengviau susiprastume, kas iš tiesų esame: visame pasaulyje gyvenanti ir vis dar savo gimtosios žemės lopinėlį turinti tauta.
