Prie netiesioginio kerštavimo reiškinių galima priskirti ir tai, kas išplaukia iš Lietuvos partijų finansavimo, politinės korupcijos apraiškų ir žiniasklaidos verslo interesų susipynimo. Nedidelio humoro jausmo vokiečiai tokias interesų sąraizgas kartais vadina tiesiog “veiloku”.
Ši samprotavimo kryptis turi padėti atsakyti į klausimą, kiek mūsų gebėjimas naudotis valdžios galia ir žodžio laisve (kuri siejasi su ta pačia galia) gali sukelti liguistus padarinius. Mūsų atveju Montesumos kerštas yra metafora, kuri kviečia gilintis į labai prieštaringus dalykus. Tokius, kuriuos sukelia nebūtinai sąmoningi, valingi ir piktavaliai veiksmai. Kartais tai gali panašėti į situaciją, kai siekiama visuotinio gėrio, bet pražiūrimi šalutiniai ir neigiami padariniai. Čia nepasakysi: “Prieš ko nors imantis politikoje, prašome pasitarti su gydytoju...”
Taip atsitiko su pamirštais piliečiais iš provincijos. Taip atsitiko su biurokratiniu aparatu ir politinės korupcijos atradimais. Tačiau yra dar vienas itin prieštaringas reiškinys, kuris jei dar nevirto, tai netrukus gali virsti visuomenės vidurių liga, ypač paūmėjančia per rinkimus. Kokie simptomai?
Po Pakso skandalo didžiausiu smūgiu nykstančio pasitikėjimo valdžiai tapo parlamentarų korupcijos įtarimai. Ir taip mažas Seimo bei politinių partijų autoritetas dar labiau aptirpo. Kita vertus, teisinė valdžia taip pat dvelktelėjo puvėsiais. Vietoj konstitucinio privataus asmens teisių saugojimo pabiro nežaboto telefoninių pokalbių pasiklausymo, informacijos iš jo šventenybės privataus gyvenimo nutekinimo bei pačios valdžios naudojamų juodųjų valdymo technologijų paveikslėliai. Kad būtų klausomasi ir sekama, reikia teismo sankcijos? Bus sankcijų, nes teisėjai taip pat nuodėmingi žmonės. Iš čia plaukia rimtos prielaidos tolesniam lietuvių svetimėjimui su visomis įmanomomis valdžiomis.
Bet čia tik preambulė. Seimūnų korupcijos skandalo aidais pavadintinos spėlionės ir nugirsti žodžiai, kad kaulijamus arba siūlomus “Rubicon” pinigus reikia tiesiog pavadinti ydingo partijų finansavimo(si), o ne tik politikų kyšininkavimo faktais. Būtent po to išryškėjo tai, ką čia norėtųsi pavadinti gresiančio Montesumos keršto simptomais. Jei sutiksime, kad partijos greta deklaruotų pinigų kaupia (ar buvo priverstos kaupti) juodąsias kasas, tai pabūkim kvailiais ir paklausinėkim, kam tie šešėliniai pinigai reikalingi. Lobizmui? Ne, juk seimūnai įstatymus patys leidžia. Tai gal oponentams papirkti? Teisingumo sargams korumpuoti? Tikėtina, bet labai menkai. Politinei reklamai? Jau šilčiau. Paslėptai politinei reklamai? Dar šilčiau.
Ar nebūtų produktyvi prielaida, kad partijų pinigai pirmiausia reikalingi politinei reklamai, kolektyviniam įvaizdžiui formuoti. Viešos, apskaitinės lėšos juda link TV ir laikraštinės politinės reklamos. O šešėlinės lėšos - prie paslėptos politinės reklamos. Žinoma, tai tik sveiku protu matuojama prielaida, tačiau ją provokuoja daugelis išorinių ženklų, supančių visų valdžių sandūros ir rungtynių areną. Ar neteko girdėti per rinkimų agitaciją dažnų pareiškimų: mes vogtų pinigų neturime, dėl to negalime sau leisti masiškesnio pasirodymo per TV ar kitoje žiniasklaidos ribojamoje viešoje erdvėje?
Daug ką išduoda žiniasklaidos ir kai kurių politikų reagavimas į Andriaus Kubiliaus pasiūlytas partijų politinės reklamos apribojimo priemones. Prisipažinsiu, neturiu aiškios nuomonės dėl jų efektyvumo. Jei toks ribojimas ir paveiktų viešos reklamos rinką, tai paslėptos reklamos žanrai tikriausiai pranoktų išradingumu net “Dviračio šou”. Taigi tos formalios teisinės priemonės neką padėtų. Jos gali panašėti į mirusio kūno masažą. Arba atrodyti juokingai, kaip ir dabartinis gaudymas ne vietoje užklijuotų rinkimų plakatų. Juk oficialios ataskaitos ir neoficialūs gandai rodo viena: partijų pinigai labiausiai reikalingi ne vieniems kitus papirkinėti, bet vietai laikraštyje arba laikui televizijoje pirkti. Neprarasdami kvailumo teisės eikime toliau: ar nėra tikėtina, kad visi apšviesti ir šešėliniai partijų pinigai galų gale teka į ketvirtosios valdžios rezervuarus? Kas, jei ne menkutę Lietuvos eterio rinką besidalijančios televizijos labiausiai yra suinteresuotos nenutrūkstamais rinkimais ir perkamomis paslaugomis?
Ketvirtoji valdžia yra metafora, bet ne teisinė realybė. Per pastaruosius dvejus metus griūvant pirmųjų trijų valdžių autoritetams, ketvirtosios valdžios pajėgumas galios grumtynėse beveik nenukentėjo. Jei atmestume “Lietuvos ryto” ir “Respublikos” pasikumščiavimą, veikiau primenantį, kad varnas varnui akies nekerta, visa kita toliau teka įprasta vaga. Ketvirtoji valdžia yra verslas, tačiau savo galia šiandien pranokstantis daugelį kitų konstitucinių valdžios institucijų. Pasaulyje, kuris yra laisvas žaisti galios žaidimus ir kurti įvaizdžius, galingesnius už realybę, viskas įgyja kainą, prilygstančią Frederico Beigbederio knygos pavadinimui - 14,99 euro. Argi tai korupcija?
Baigiant Montesumos keršto temą, norėtųsi pasakyti svarbiausia. Šis negalavimas yra antraeilis, šalutinis reiškinys. Actekų seniai nebėra. Baltieji turistai Meksikoje prisitaikė, pasirinkdami garintas daržoves. Daugelis mūsų politinių ligų taip pat yra neišgydomos. Tiesiog tenka su jomis susitaikyti. Bet vis dėlto jų simptomų atpažinimas gali padėti apriboti blogiausius padarinius. Tai tiesiog padeda pagerinti mūsų gyvenimo kokybę. Visi žinome, kad mirsime, bet neretai imame gyventi, lyg būtume amžini. Ypač politikai.
Egidijus Aleksandravičius: Montesumos kerštas (1) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_198677)
Egidijus Aleksandravičius: Montesumos kerštas (2) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_200140)
