Sigitas STASAITIS
Jūrmaloje kambariai nenuomojami
Ne Palanga, o Latvijos Jūrmala sovietmečiu buvo žinomiausias Pabaltijo kurortas. Tuomet pailsėti į Jūrmalą suvažiuodavo daug daugiau rusų, jakutų ir azerbaidžaniečių nei į Palangą, dėl ko mes tik tyliai džiaugėmės. Iš Rygos į Jūrmalą automobiliu nuvažiuosi per 15-20 minučių, todėl šiandien kurortas tapęs Latvijos turčių miegamuoju rajonu - naujieji latviai (ir rusai) perkasi sklypus ir statosi įspūdingo dydžio namus. Pagrindinis Jūrmalos pranašumas prieš Palangą - pliažas. Jis driekiasi kone 20 kilometrų (pavydit, palangiškiai?), todėl Jūrmaloje poilsiautojai pajūryje neguli vienas ant kito, kaip būna mūsų kurorte. Vakarais Palangoje ponai velkasi išeiginius kostiumus, ponios - įmantrias vakarines sukneles ir oriai pėdina pagrindine J. Basanavičiaus gatve neva saulės palydėti, o iš tikrųjų - žmonių pasižiūrėti ir savęs parodyti. Jūrmaloje tokios "parodomosios" vaikštynės neišdegs - pagrindinė kurorto gatvė driekiasi išilgai kranto, todėl pėdinti teks gerus 10 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Pagaliau čia ir saulė leidžiasi ne į jūrą, todėl nemadinga ją lydėti. Užtai Rygos įlanka labiau įkaista, vanduo dažniausiai būna laipsniu dviem šiltesnė, o mūsų šiaurinėse platumose tai aktualu. Vis dėlto supykęs, kad Palangos pliaže ausis nuolat mindo praeiviai, vaikai į akis žarsto smėlį, o vos užsnūdus į pilvą tekšteli tinklinio kamuolys, nepulk nervingai rinktis daiktų ir lėkti į Jūrmalą nuomotis kambario - nerasi. Įvažiavus į Jūrmalą stebina tai, jog nepamatysi su plakatu nė vieno vietinio, siūlančio tokią paslaugą. Išsišnekėjus žmonės išdavė nedidelę paslaptį: valdžia apmokestino nuomotojus po 30 litų už kiekvieną svečią. Namų savininkai nusispjovė ir dabar suka planingą šešėlinį biznį: skelbdamiesi laikraščiuose iš anksto susiranda nuomotojus, priima juos pagal grafiką ir visi patenkinti, išskyrus Mokesčių inspekciją. Atvykėliui "ne pagal grafiką" Jūrmaloje lieka tik viešbučiai ir kempingai. Na, viešbučių servisas bei kainos visiems žinomos, tad užsukome į pirmą pasitaikiusį Jūrmalos kempingą. Vienas garsiausių, "Nemo", atrodo jaukiai: mediniai nameliai, aikštė palapinėms, vandens atrakcionai. Nediduko namelio kaina parai - beveik 50 litų, tačiau budėtoja nuliūdino - pranešė, kad visi nameliai užimti, nes viena turtinga firma kempinge rengia savo reklamos darbuotojų iš Pabaltijo šalių bei Baltarusijos sąskrydį. Kitas netoliese esantis kempingas irgi užimtas - jame šurmuliavo būrys kosmetologių iš Lietuvos. Užsisakydamos visus namelius urmu lietuvės mokėjo po 8 litus už lovą. Kempingo budėtoja patarė nakvynės ieškotis už Jūrmalos ir neapgavo. Vakariniame Rygos įlankos pajūryje yra keletas labai neblogų kempingų. Taip, juose išlikę tie patys sovietmečiu statyti namukai, tos pačios baisiosios tupyklos su skylėmis grindyse ir vorais palubėje, prausyklos su L. Brežnevą menančiomis kriauklėmis bei žalvariniais čiaupais. Kita vertus, visi Rygos įlankos kempingai arčiau jūros negu Palangoje, juose nebrangu, o pliažai tiesiog nepadoraus pločio: kilometras, du, penki - kiek nori.
Kolkoje unikalios bangos
Mėgstantiesiems gamtą kelias nuo Jūrmalos iki vakarinio Rygos įlankos taško Kolkos tikrai padarys įspūdį - tai vienas įstabiausių gamtos lopinėlių Pabaltijyje. Visa šimto kilometrų atkarpa vingiuoja pajūriu. Pavyzdžiui, pusiaukelėje, prie Rojos miestuko, jūros krantas akmenuotas - Lietuvoje tokio tikrai nėra. Miesteliuose - uostai, moterys pardavinėja daug įvairios rūkytos žuvies - nuo ungurio iki lašišos. Žuvis nėra labai pigi, tačiau šviežesnė, skanesnė ir pigesnė už tą, kurią tamstai įsiūlys Palangos gatvėje, nes išrūkyta vietinėje kaimo rūkykloje. Prekiautojos bėdojasi, kad prekiauti nebeleidžiama, reikalaujama šaldymo vitrinų, nes tokios taisyklės Europos Sąjungoje. Sverdamos žuvį moteriškės plūsta Europos Sąjungą ir savus biurokratus. O jie, kaip ir mūsiškiai, irgi verti pylos. Viename Latvijos didmiesčių gyventojai tik protestais išsikovojo, kad papildomai neapmokestintų buto šildymo, jei esi įsistiklinęs balkoną.
Kolkos ragas - unikali Baltijos pajūrio vieta. Šioje vietoje Rygos įlanka susikerta su Baltijos jūra. Į Kolką verta užsukti vien tam, kad pamatytum, kaip tarpusavyje kovoja įlankos ir jūros bangos. Reginys ypač įspūdingas audringą dieną - bangoms susimušant šoka unikalios vertikalios bangos - Lietuvoje tokių niekur niekada nepamatysi. Tiesa, nepamatysi ir tokios netvarkos, kokią radome Kolkoje. Ten atvykęs pakliūvi lupikautojams į nagus. Stovėjimo aikštelė viena, joje sustojus reikia mokėti Rygos tarifu. Sustoti prieš aikštelę ant vieškelio draudžia kelio ženklas, tad visi atvykėliai priversti krapštyti pinigines. Moki kone 3 litus ir nesupranti už ką - aikštelėje jokio serviso, net tualeto nepavyko rasti.
Vieškeliu po parkus
Dar didesnis akibrokštas laukė iš Kolkos pasukus apžiūrėti kitų Latvijos pajūrio įžymybių. Vietiniai papasakojo, jog pusiaukelėje tarp Kolkos ir Ventspilio, Irbenės miestelyje, stovi įžymybė - sovietų armijos palikta bazė, kurioje į dangų žiūri milžiniškos parabolinės antenos lėkštė. Aišku, įdomu nusifotografuoti prie Trečiajam pasauliniam karui suręsto radaro (tokių Lietuvoje irgi nėra. Ką ten Lietuvoje - vos keturi tokie radarai stūkso Europoje ir antra tiek užjūriuose). Pasukome Irbenės link ir noras pasiekti radarą ėmė tirpti sulig kiekvienu kilometru. Mat šioje nuostabioje Latvijos vietovėje į Ventspilio pusę nėra nė vieno asfaltuoto kelio, o vieškeliai taip žiauriai dulka, kad jau po pirmųjų kelių kilometrų mūsų automobilis iš juodai žalio tapo pilkai gelsvas. Prasilenkiantys ir ypač aplenkiantys automobiliai sukeldavo tokius dulkių kamuolius, jog būdavome priversti sustoti ir laukti, kol vėl įžiūrėsime kelią. Nuo Kolkos iki Irbenės tokiu siaubingu šunkeliu - pusšimtis kilometrų. Ir dar ši vietovė vadinama Sliterės nacionaliniu parku! Nors parko vieškeliai vingiuoja per pajūrio pušynus, apie jokius kempingus čia nėra nė kalbos. Žodžiu, atvažiavai į Koką, sumokėjai už vaizdą į besimušančias bangas ir dulkinkis dešimtis kilometrų gadindamas sau nuotaiką. Lietuvoje kažin ar rasime kaimą, iki kurio driektųsi toks nesveikai ilgas vieškelis, o patyrinėjęs Latvijos žemėlapį pamatai, jog jis - dar ne pats ilgiausias. Apskritai dulkės Latvijoje - įprasta, šios šalies provincija dar gana prastai asfaltuota.
Pritrūkome jėgų ryti dulkes iki Irbenės, tad radome kuklesnę įžymybę - keistąjį Šliterės švyturį. Jis unikalus tuo, kad stovi ne ant jūros kranto, o penkis kilometrus nuo jo ant didžiulės kalvos. Užlipus į švyturio bokštą horizonte matyti Estijos Saremos sala, nors iki jos - sunku patikėti - 35 kilometrai.
Šiaip Latvijoje daug kur turistai bandomi suvilioti menkaverčiais dalykais. Pavyzdžiui, Rygos informacijos centre įsigytame žemėlapyje randi, kad Valpenės miestelyje stūkso įžymi akmenų piramidė, prie Valdemarpilio - Tilgajaus akmuo - milžinas. O užsukęs į Valpenę pamatai kokių septynių metrų aukščio lauko riedulių krūvą. Na ir kas, kad piramidė dedikuota žymiam latvių tautosakininkui Krišjaniui Baruonui? Tilgajaus akmuo - milžinas irgi nublanksta prieš mūsų Puntuką. Vargu ar daug kas iš Lietuvos trenksis į Gulbenę Rusijos pasienyje, kad pavažiuotų "siauruku" - traukiniu, riedančiu siauresniais bėgiais. Vis dėlto Latvijoje užtektinai nuostabių vietų, tik reikia žinoti, ko nori.
Žmonės vėl laukia permainų
Namų link pasukome per kaimus. Pirmame patvoryje - vyrai maukia alų. Vienas knarkia "nulūžęs", kiti siūbuodami dar laikosi. Kai kaimiečiai ėmė pasakoti, kodėl geria, movėme į mašiną taip ir nepajėgę išklausyti girdėtos giesmelės: darbo nėra, kolūkis bankrutavo, kolūkio fermą po plytą išnešiojo kas netingėjo, pieno niekam nebereikia, o ir už supirktąjį moka "grašius", ir t. t. Žodžiu, vaizdelis lygiai toks pat, kaip ir Lietuvos kaime.
Kelyje Talsai - Sloka privažiavome keistą tiltuką. Turėklai nukabinėti kažkokiais portretais, dega žvakės, visur kaspinai, užrašai, sustoję keli automobiliai. Išlipę nesunkiai išsiaiškiname, jog lygiai prieš 12 metų šioje vietoje žuvo vienas populiariausių Sovietų Sąjungos jaunimo dainininkų Viktoras Cojus. Kazachas pagal tautybę, V. Cojus išpopuliarėjo savo dainomis, reikalavusiomis permainų. 1990-ųjų rugpjūtį V. Cojus iš naktinės žūklės lėkė automobiliu, užsnūdo ir ant tilto tėškėsi į autobusą. Šalia tiltelio - paminklas be galvos. Užrašas rusų kalba skelbia, jog laikinasis biustas nuimtas tam, kad pagal jį būtų išlieta "nuolatinė" dainininko galva iš ketaus.
"Vitia, tu mūsų narkotikas, - ranka užrašyta ant portretų. - Toliau veiksime mes".
Ką veiks - neaišku, greičiausiai ką nors su narkotikais. Pagal rusišką paprotį V. Cojui prie portretų bei paminklo padėta išgert ir užkąsti: sklidini stikliukai degtinės, duonos, obuoliukų, priberta dešimtys cigarečių. Lietuvos kaime atsirastų, kas išgeria ir užkanda už dainininką, o Latvijoje bent iki vakaro tai stovi nejudinama. Žūties metinių proga "Nemo" kempinge Jūrmaloje vyko koncertas, į kurį susirinko net 10 000 žiūrovų.
Viena dainininko gerbėja rusiškai paaiškino, kad žuvusiojo dainos populiarios iki šiol, nes Latvijoje dauguma nori permainų. Didelė dalis vyresnių žmonių su nostalgija (kaip ir pas mus) prisimena aukštesnį sovietinio gyvenimo lygį, jaunimas irgi nepatenkintas gyvenimu, tik diktatūros nepasiilgęs. Latvijos liaudis dirba ir laukia. Laukia daugiau turistų, "teisingesnių" atlyginimų, apskritai laukia, kada ta ekonomika pakils, o ji, kaip ir mūsų Lietuvėlėje, kažkodėl neskuba.
Šiauliai - Ryga - Valmiera - Kolka - Talsai - Jelgava - Šiauliai
