Po užtikrintos Kauno „Žalgirio“ pergalės prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“ 88:71 LKL čempionai jau aiškūs. Kartu baigėsi ir klubinio krepšinio sezonas Lietuvoje. Komandų sirgaliai paskutinį kartą dalijasi savo mintimis apie dviejų stipriausių šalies ekipų dvikovą.
Eglė Petkutė: Nebuvo net išimties, patvirtinančios taisyklę
Netgi silpnesnė komanda finalinėje serijoje dažniausiai sugeba iškovoti vieną kitą pergalę. Tai padaryti galėdavo ir Kauno „Atletas“ prieš dešimtį metų. Dabar jau dvejus metus iš eilės jokios intrigos nėra. Ir reikalas čia turbūt net ne tas, kad „Žalgiris“ - stipresnė komanda, turinti geresnius krepšininkus.
Ir to, ką turi vilniečiai, lemiamais momentais nesugeba išnaudoti taip kaip „Žalgiris“. Keletas pavyzdžių. Robertas Packas sezono metu dažnai pasižymėdavo individualiais veiksmais. Per finalo seriją jis jau buvo tikras komandos narys ir iniciatyvos griebdavosi tada, kai reikėjo. Dainius Šalenga per sezoną nerodė stabilumo, bet lemiamose kovose pademonstravo solidų krepšinį. Net Vidas Ginevičius, kuris ilgam buvo atsidūręs „duobėje“, tapo tvirtu komandos ramsčiu. Ką jau kalbėti apie Mindaugą Timinską ar Tanoką Beardą.
„Lietuvos ryte“ viskas atvirkščiai. Tik Robertas Javtokas sugebėjo žaisti ne blogesniu lygiu nei visą sezoną (tik kad lygis ir nebuvo labai aukštas). Kažkur pradingo Tyrone’as Nesby ir Robertas Štelmaheris. Kiti vilniečiai ir nėra pajėgūs spręsti rimtų uždavinių. Nepadėjo nei Tomo Mahoričiaus bandymai įnešti naujovių. Kaip antai sprendimas ketvirtosiose rungtynėse nuo pradžių išleisti ir R. Javtoką, ir Gintarą Einikį.
Toks solidumas, kokį pademonstravo kauniečiai per finalo seriją, turėtų džiuginti ne tik „Žalgirio“, bet ir visos Lietuvos krepšinio mėgėjus. Jis reiškia, kad komanda subrendusi ir nereikia visko keisti iš pagrindų, norint sėkmingai pasirodyti Eurolygoje. Nebent pridėti vieną kitą žaidėją. Savo ruožtu ir „Lietuvos rytas“ gavo puikią pamoką prieš startuodamas Eurolygoje.
Kostas Čiupkus: Laikas iš naujo kurti komandą
Turiu pripažinti, vakarykštės (05.17) rungtynės nekėlė didelių vilčių. Visi žinojome, kas taps LKL čempionais. Vienintelis klausimas buvo - kada? „Lietuvos rytas“ atkeliavo į finalo seriją tikrai ne pačiu geriausiu sau laiku. O po tokio fiasko belieka galvoti apie rytdieną, kaupti jėgas ir mokytis iš pralaimėjimų.
Pralaimėjimas serijoje 0:4 parodė, ko labiausiai trūksta komandai. Visų pirma dviejų aukštaūgių mažai net LKL finale, o tuo labiau jų neužteks žaidžiant Eurolygoje. Vakar R. Javtoko ir G. Einikio tandemas pirmame kėlinyje parodė, ką gali geras aukštaūgių duetas. Bet G. Einikis negali ištempti ilgai. Ir net esant sveikam Hariui Mujezinovičiui priekinės linijos skylės matosi. Taigi tikslas Nr.1 - surasti dar bent vieną pajėgų aukštaūgį.
Komandai reikia ir greito gynėjo. Nors R. Packas man nekelia didelių simpatijų, panašaus tipo žaidėjo „Lietuvos rytui“ tikrai prireiks. R. Štelmaheris labiau tinka poziciniam puolimui, o greitesniam žaidimui praverstų kitoks krepšininkas.
Trečias trūkumas - nėra lyderio. T. Nesby juo sugeba būti pernelyg retai. Reikia labiau užvedančio komandą žaidėjo. Laimei, jo nebūtina toli ieškoti. Per finalines rungtynes potencialus lyderis sėdėjo ant atsarginių suolelio. Turiu omenyje Fredericką Housą.
Buvo ir daugiau trūkumų. Prastoka gynyba, karščiavimasis lemiamais epizodais. Tačiau šiuos trūkumus gali išspręsti laikas ir treniruotės, nebūtina keisti pusės žaidėjų. Man regis, reikia visai nedaug, kad „Lietuvos rytas“ taptų konkurencinga ekipa jau kitą sezoną. Todėl belieka priminti visiems, kad kiekviena pabaiga yra kažko nauja pradžia. Rudenį bus jau kitas krepšinis ir kitas „Lietuvos rytas“.
