Daugiavaikių avantiūra - arti tikslo
Profesija - "tik mama"
Irena ZUBRICKIENĖ
Tuomet, kai prieš septyniolika metų Vilma mokėsi Vilkaviškio profesinėje mokykloje ir sutiko trejais metais vyresnį Česių Rudziką, nė vienas jų nepagalvojo, kokioms gyvenimo bangoms įveikti likimas juos sujungė. Šiandien trisdešimtmečius jau perkopę sutuoktiniai (vienam - 33 - eji, kitam - 36 - eri) - vienuolikos (!) vaikų tėvai. Kidoliškių kaime (Marijampolės savivaldybė) padoriai gyvenanti šeima, susikūrusi savo gyvenimo filosofiją, tesiekia vieno - kad jų vaikai nebūtų pasmerkti gyventi skurde. Dėl to Rudzikai pasiryžę per gyvenimą eiti, kaip sakoma, pasiraitoję rankoves. Ir dėl to jie prieš kelerius metus leidosi į avantiūrą, kuriai dabar jau, tik sutuoktinių atkaklumo dėka, pranašaujama laiminga pabaiga.
Ant visuomenės "svarstyklių"
Turbūt bet kurio rajono Vaikų teisių apsaugos skyriuje pasakytų, kad daugiavaikių šeimų, kurioms nereikalingas drausminantis ir į priekį varantis "botagas", tėra vienetai. Tapo lyg ir savaime suprantama: jeigu šeimoje daug burnų, tai pastogėje karaliauja skurdas ir vargas, kurį lengviau išgyventi padeda svaigalai. Didžiulei šeimynai kaipmat prilipdomi paniekinantys epitetai: esą vargšai, kvaileliai, besidauginantys dėl vaikų, darbo vietų stokojančioje visuomenėje savo atžalas pavertę pagrindiniu ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
- Apie Rudzikus taip pasakyti negalėčiau, - džiaugėsi Šunskų seniūnijos seniūnas Jonas Šikšnius. - Vien tai, kad bedarbiai daugiavaikiai, gyvenantys tik iš pašalpų, rado šiek tiek "atliekamų" ir ne vien svajonėse ryžosi pradėti naujo būsto statybą, rodo, kad gėdos Lietuvai tokios šeimos nepadarytų. Tiesa, būta visko - ir pykčio, ir auklėjimo valandėlių, neišvengta ir apkalbų, tačiau dabar matau, kad reikalauti ir skųstis anksčiau mėgdavę Rudzikai pagaliau išmoko mandagiai prašyti, tapo kantresni ir supratingesni.
Yra kaime ir kitaip mąstančių žmonių. Esą tik į Rudzikų vaikus pasižiūrėjus aišku - tvarkingi žmonės jie niekada nebuvo ir nebus, taip vėliau auklės ir pasaulin paleistas savo atžalėles. Iš tikrųjų - elementarios tvarkos Vilmos ir Česiaus namuose stinga. Bet sutuoktiniams tai nė motais - esą turint tiek vaikų ir glaudžiantis varganoje trobelėje, tvarkyk netvarkęs, o grožėtis vis nebus kuo, ir gana. Va, esą kai šeima persikraustys į pastatytą namą, tuomet visi vienas kitam tapsią reiklesni, išmoksią (?) tvarkytis.
Daugiavaikių šeimų priešininkai abejoja ir pamečiui gimusių Rudzikučių gebėjimais, intelektu - esą kam reikalinga kiekybė, neturinti kokybės? Suprask - visi Rudzikučiai tik vidutinybės, Lietuvos jie negarsins, šaliai nepagelbės. Vilma Rudzikienė turi ką atsakyti tokiems pranašams: svarbiausia, kad jos vaikai sveiki, normaliai protiškai išsivystę, kol kas nė vienas jų neįsivėlęs į nusikalstamą veiklą.
- Tokios pašaipios, geliančios nuomonės manęs nė kiek nejaudina, - ryžtingai pakratė galvą Vilma. - Argi kiekvienoje šeimoje, auginančioje po du ar tris vaikus, tik genijai auga? Turiu tikslą, kad mano vaikai būtų dori žmonės ir nekenktų kitiems. Tada galėčiau pasakyti, kad esu laiminga mama.
Vyriški moters pečiai
Vyriausias iš visų vienuolikos Rudzikų vaikų - pirmagimis Vidmantas (15 m.). Jo ir dar šešių vaikų - brolio ir penkių seserų - didžioji dienos dalis prabėga mokykloje. Kas rytą prikelti ir pasveikinti jaunėlio Audriuko, beveik trijų mėnesių vyruko, kuris, beje, buvo pirmasis šiemet Marijampolės ligoninėje gimęs kūdikis, jie tuoj pat aptupia nedidelį virtuvės stalą. Daugiausia šešias valandas miegojusios ir iš visų anksčiausiai atsikėlusios Vilmos Rudzikienės kasdieninis rūpestis - prikepti "mokyklinukams" miltinių blynų. Dar stiklainis pačių išvirtos uogienės, keli litrai arbatos - ir septynetukas išpėdina į mokyklą. Jiems kasdien tenka įveikti po daugiau nei tris kilometrus pirmyn ir atgal. Kol dar nevažinėja specialusis autobusiukas, dėl kurio seniūnijoje reikalai jau seniai "sustyguoti", Kidoliškių kaimo vaikai gretimame Mokolų kaime esančią pagrindinę mokyklą pasiekia pėsti. Vilmai negaila nuolat marširuojančių vaikų - pikta tik dėl to, kad drėgnu sezonu jie į mokyklą nueina maknoti, permirkusiais batais, taip prabūna visą dieną ir per tą pačią pliurzę brenda į namus. Nespėjanti išdžiūti avalynė, anot Vilmos, vienadienė. O tada ir kalbų atsiranda, esą daugiavaikė motina tiek išpaikinta, kad visai nevertina labdaros: viską panešioja ir meta - nei skalbia ar valo, nei susiuva ar sulopo.
Kol vyresnieji mokykloje, namuose dūzgia tik keturi mažiausieji - trys mergaitės ir dar tik vystyklus teršiantis Audriukas. Vilma įsitikinusi - tik jam reikia rimtesnės mamos priežiūros, o mergaitės jau viena kitą prižiūri. Įvairiausių klausimų nuolat apiberiama Vilma, pamaitinusi mažuosius, pradeda ruošti pietus pareisiantiems iš mokyklos. Dažniausiai tai būna tirštos sriubos, virtos bulvės, kugelis, kartais - ir mėsos patiekalai. Sviestu pagardinti elementariausi sumuštiniai, vaikų labai mėgiama "Daktariška" dešra ant Rudzikų stalo tegali puikuotis retkarčiais - kai motina atsiima pašalpas už vaikus (apie 1200 litų). Tuomet vaikai palepinami ir saldainiais ar kitais saldumynais, vaisiais.
Didesnioji ūkiškai gyvenančių Rudzikų namų ruošos dalis - taip pat ant Vilmos pečių, nes Česius turi sveikatos problemų, yra antrosios grupės invalidas, tad atlieka tik lengvesnius darbus. (Kai lankėmės šeimoje, Česius tvarte budėjo prie paršavedės.) Atitrūkusiai nuo vaikų moteriai tenka prižiūrėti karvę, tris kiaules, būrelį vištų, sezono metu - ir du hektarus žemės. Vilmos teigimu, darbo laukuose nesišalina ir augesnieji vaikai, tačiau motina stengiasi jų neišnaudoti, neatbaidyti - darbą oragnizuoja su pertraukomis, kad iš vaikų, norinčių pažaisti, nebūtų atimama vaikystė.
Bene daugiausia problemų daugiavaikėje šeimoje sukelia popietė ir vakaras, kai namuose būna susirinkę visi vaikai ir pradeda pagal grafiką ruošti pamokas. Nors sename Rudzikų name yra trys kambariukai, tačiau tinkamiausia vieta vaikams rašyti - prie vienintelio virtuvės stalo. Vieni rašo, skaičiuoja, skaito, kiti trukčioja jų sąsiuvinius, atiminėja parkerius, nugvelbia pieštukus - tiek tos ruošos ir būta. Būna, kad pamokos taip ir lieka visai neparuoštos. Dabar sunkiausia daugiausia namų darbų turinčiam devintokui Vidmantui: laukdamas, kol namuose atsiras laisvas ir ramus kampas, vaikinas priverstas laukti nakties. Anot Vilmos, koks tada gali būti mokslas, kai galva per visą dieną išbelsta ir kankina vienintelė svajonė - priglusti prie pagalvės.
Miega Rudzikų vaikučiai labai glaustai - lovose po kelis. Patalų priklojama ir ant žemės. Tokia kasdienybė seniai visiems nusibodusi, tačiau išeitis tėra viena - įkurtuvės naujajame name, kurio šiandien pastatytos tik sienos.
Namo statyba - daugiavaikės šeimos avantiūra
Mintį statytis namą Rudzikai subrandino bene prieš ketverius metus, kai kasmet gausėjančiai šeimynai pasidarė nepakenčiamai ankšta. Pakankamai lėšų tam Rudzikai neturėjo. Tačiau sutuoktiniai buvo įsitikinę, kad daugiavaikėms šeimoms, kurias, katastrofiškai mažėjant gimstamumui Lietuvoje ir nykstant tautai, šalies valdžia turi tik skatinti, "kažkas vis tiek padės". Pirmieji metai, kaip dabar prisimena Vilma, buvo valdiškų durų, kurias dažniausiai tekdavo uždaryti piktuoju, varstymo metai. Užsikabinę už tuo metu veikusios Marijampolės rajono savivaldybės darbuotojų raginimo ir duoto pažado, Rudzikai puolė į darbą. Pačių santaupos ir artimiausių giminaičių duoti pinigai "sutirpo" tespėjus pakloti pamatus ir sumūryti naujojo būsto sienas - tam buvo sunaudota per 50 tūkstančių litų. Po to statyba, kurią Rudzikai kiekvieną minutę mato pro senosios trobelės langą, sustojo. Administracinė šalies teritorijų reforma panaikino Marijampolės rajono savivaldybę - liko neįgyvendinti ir Rudzikams duoti pažadai. Sutuoktiniai, slegiami skolų, rado kelius ir į naujų valdžios atstovų kabinetus. Atrodo, dabar jau pažadai arti realybės: skirta lėšų stogui uždengti, susitarta, kas atveš statybinių medžiagų. Paranku, kad namo statyboje pluša pats Česius ir artimiausi giminaičiai, o samdomų darbininkų nedaug.
- Sako, leidomės į avantiūrą, bet šiandien jau galime pasakyti, kad ši avantiūra turės laimingą pabaigą, - šypsosi Vilma Rudzikienė. - Vieni mus vadina įkyriais, kiti - atkakliais, vieni sveikina, kiti apkalba. Bet juk pradėtą darbą privalu baigti - taip mokau ir savo vaikus. Mes net nebūtume pradėję statybų, jeigu valdžia nebūtų žadėjusi. Vyras mėgsta sakyti, kad per tą laiką, kiek buvome maitinami pažadais ir laukėme, jis vienas, klūpodamas prie bažnyčios, net baltais centais jau būtų surinkęs reikiamą sumą.
Ne vienas Rudzikų, suguldžiusių vaikus, vakaras praėjo palinkus prie popieriaus lapo - taip gimdavo laiškai ir skundai Seimo nariams, šalies Prezidento žmonai Almai Adamkienei, užsienio paramos ir labdaros fondams, žurnalistams. Tik pastarieji, linkę manyti Rudzikai, išgirsdavo jų pagalbos prašymus - pagarsinadavo apie šeimos bėdas. Tiesa, pernai ši daugiavaikė šeima pateko į Šveicarijos tarptautinės pagalbos vaikams "Solidariti" atstovo H. J. Karlo akiratį. Ši oragnizacija jau padėjusi bene trims Marijampolės apylinkėse gyvenančioms daugiavaikėms šeimoms. Šveicarai pažadėjo dar šį pavasarį paremti Rudzikų namo statybą nemaža suma pinigų, už kuriuos šeima galėtų įsirengti namo vidų.
Tikisi gerti šampaną!
"Kas nerizikuoja, tas negeria šampano", - prisiminė Vilma išpopuliarintą sparnuotą frazę apie, jos nuomone, nuolat ieškančius ir dėl to kovojančius žmones. Taip ji charakterizuoja ir save bei vyrą. Moteris įsitikinusi, kad ateinantį rudenį gausioji šeimyna patirs naujakurių džiaugsmus ir rūpesčius - mėgausis erdve naujajame name, po kurio stogu bus ne tik didelė virtuvė, bet ir septyni kambariai bei - svarbiausia - vonia! Tiesa, moteris dar neįsiminė geradario iš užsienio vardo ir pavardės, tiksliai net neatsimena, ir iš kurios jis valstybės.
O ar įkurtuvių džiaugsmą padidins nauji gandrai? Vilma juokiasi, kad Rudzikučių - trijų berniukų ir aštuonių mergaičių - jau užteks. Šitaip ji manė ir gimus penktajam vaikeliui - dabar devynerių metų Loretai. Nors visi pirmieji penki vaikai gimė gana lengvai, sutuoktiniai buvo nusprendę jais ir apsiriboti. Tačiau likimas, anot Vilmos, matyt, panoro kitaip, jeigu net saugojantis kūdikėlių dar "prisiuntė". Beje, daugiavaikė motina paneigė seną tiesą, kad kiekvienas vėlesnis kūdikis - vis lengvesnis gimdyvės "rezultatas".
- Jeigu bus taip skirta, gimdysiu dar, - atsiduso ir nusišypsojo Vilma. - Juk dabar aš jau nieko nemokėčiau dirbti - esu tik mama. Jeigu daugiau moterų ryžtųsi mano likimui, neleistume Lietuvai išnykti!
********
Neseniai paskelbtais šalies Statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo dramatiškai - 224 tūkstančiais (6,4 procento). Pernai šalyje gimė 31,5 tūkstančio vaikų. Lyginant su 1990 - ųjų metų duomenis, tai 25 tūkstančiais vaikų mažiau. Net ir 2000 - aisiais naujagimių būta 2,7 tūkstančio daugiau negu po metų.
Romualdo VILČINSKO nuotraukos:
- Vilma Rudzikienė - žmogus, apie kurį sukasi visas daugiavaikės šeimos gyvenimas
- Rudzikaitės žaislų nepripažįsta - jos žaidžia su kasmet šeimą papildančiomis "gyvomis lėlėmis"
- Daugiavaikėje šeimoje sunkūs tik keleri pirmieji metai - paskui vaikai augina vienas kitą
- Be stogo tebestirksantis mūrinukas - dar neįgyvendinta Rudzikų svajonė
(P. S. - Redaktoriui: Visų vaikų ir tėvo nenufotografavome todėl, kad jų namuose tuo metu nebuvo. Jeigu reikėtų, visos šeimos nuotrauką galėčiau suorganizuoti.)
2002 03 18
