Paliaubas nesiliaujančiame garso įrašų pramonės ir nemokamų MP3 mėgėjų kare galėtų paskelbti nebent naujas muzikos platinimo būdas, nusižiūrėtas iš sėkmingos kovos su anglių vagimis XIX amžiuje praktikos.
“CNet” apžvalgininkas Gregas Blongderis tvirtina suradęs būdą, kaip sutaikyti abi puses ir padaryti skaitmeninį turinį nemokamą. Ne teismais, ne technologiniais autorinių teisių apsaugos mechanizmais ir net ne iš esmės keičiama kainodara. Receptą šiai bene didžiausiai skaitmeninio amžiaus problemai spręsti jis siūlo pasiskolinti iš XIX a. pabaigos Amerikos miestų kasdienybės. Skirtumas tik tas, kad anuomet masiškai buvo vagiami ne MP3, bet anglys.
Prieš daugiau nei šimtą metų butų nuomininkus vargino vagys, nes aprūpinimo anglimi būdas buvo itin neparankus: šaltus butus norintys pasišildyti gyventojai kurą turėdavo pirkti iš gatvėmis slankiojusių anglies furgonų. Tačiau kol įsigytą kurą susinešiodavo į trečią ar ketvirtą aukštą, beglobių vaikų gaujos išvogdavo nemažą pirkinio dalį. Anglių vagystės ano meto miestuose buvo taip paplitusios, kad virto nesustabdomai plintančia epidemija, su kuria buvo neįmanoma kovoti. Negelbėjo nė įvairūs patentuoti anglies vagonėlių rakinimo būdai. Šios problemos sprendimo būdas galų gale pasirodė esantis visai kitoks: nesustabdomas vagystes įveikė naujoviškas anglies paskirstymas, dėl kurio vogti anglį tapo beprasmiška. Tas būdas - tai centrinis šildymas. Dabar anglies tiekėjai, užuot tiesiogiai pardavinėję ją butų nuomininkams, kurą centralizuotai ėmė tiekti namų savininkams, kurie anglies kainą įtraukdavo į nuomos sąskaitą. Visi liko patenkinti - ir pardavėjai, ir savininkai, ir nuomininkai. Anglies vagystės išnyko.
G. Blonderis tvirtina, kad pigus skaitmeninio turinio platinimo būdas kartu su remiamomis nemokamomis paslaugomis gali išgelbėti ir pakeisti garso įrašų verslą. Anglių pavyzdys rodo, kad galima rasti tokį prekės pardavimo metodą, kai vogti nebebus jokios prasmės.
Siūlymas remiasi statistiniais duomenimis: JAV garso įrašų pramonė per metus iš CD prekybos uždirba apie 12 mlrd. dolerių. Tuos CD perka apie 50 mln. vartotojų, negalinčių apsieiti be muzikos. O tai reiškia, kad kiekvienas pirkėjas vidutiniškai per metus išleidžia 250 dolerių, už kuriuos įsigyja apie 15 albumų.
250 dolerių yra būtent ta suma, už kurią iki kitų metų pradžios bus galima įsigyti MP3 grotuvą su 100 GB talpos disku. Tokiame diske tilptų daugiau nei 2000 CD. Net nenusiimant ausinių 15 valandų per dieną, prireiktų daugiau nei 4 mėnesių visiems įrašams išklausyti. Daugeliui žmonių, pažymi G. Blonderis, 2000 CD - tai pati didžiausia klasikinės muzikos, džiazo ir roko kolekcija, kurią jie apskritai norėtų turėti. Šiaip ar taip, tai kur kas daugiau, nei 15 naujų CD per metus.
Palyginti su tokiu muzikos “centriniu šildymu”, pardavinėti kiekvieną atskirai į diską įrašinėjamą albumą tolygu šildyti savo butą iš gatvės parsinešama anglimi. 250 dolerių, už kuriuos galima įsigyti naujų klientų, nėra pernelyg didelė kaina net ir su muzikos pardavimais nesusijusiems verslininkams. Perki brangesnę prekę - gauni 1000 albumų. Užsisakai ilgalaikį Bostono simfoninio orkestro abonementą - prašom MP3 grotuvą su 2000 geriausių klasikinės muzikos CD įrašais. Tampi nauju mobiliojo ryšio operatoriaus klientu - džiaukis daugiau nei 30 tūkstančių nepriklausomų grupių muzika.
G. Blonderis mano, kad situacija rinkoje yra tokia, kad tereikėtų tik vienai kompanijai, pavyzdžiui, MP3 grotuvą “iPod” gaminančiai “Apple Computer”, imtis “centrinio šildymo” iniciatyvos ir visas muzikos platinimo būdas kaipmat pasikeistų. Suprantama, nuskriausti neliktų ir atlikėjai: honorarinius atskaitymus iš autorinių kūrinių vartotojų renkanti JAV kompozitorių, autorių ir leidėjų asociacija ASCAP, pasitelkusi anonimines MP3 grotuvų naudotojų apklausas, nustatytų, kokia muzika juose skamba dažniausiai ir atitinkamai perskirstytų gaunamas pajamas.
Centrinis MP3 šildymas reikštų, kad vartotojai įgytų laisvę klausytis kokios tik nori muzikos kur nori ir kaip tik nori. O gal tai paprasčiausia per gerai, kad kada nors virstų tikrove?
