Mėnesio pradžioje paskelbti duomenys apie darbo našumo dinamiką šalyje. Ir paaiškėjo, kad mokytojų darbo našumas buvo tik 14 litų per valandą. Mažiau už tekstilės gamintojus (19 Lt/val.), ką jau kalbėti apie operacijas su nekilnojamuoju turtu (61 Lt/val.). Tai kodėl tie mokytojai tokie „nenašūs“?
Mėnesio pradžioje Statistikos departamentas paskelbė duomenis apie darbo našumo dinamiką šalyje.
Vienas mūsų viešojo gyvenimo paradoksų yra didelis domėjimasis BVP augimo tempais ir beveik jokio intereso darbo našumo kitimui. O juk pagrindinis ir lemiamas BVP didinimo šaltinis yra darbo našumo (produktyvumo) augimas.
Statistikų paskelbti duomenys rodo du svarbius dalykus. Pirma, buvę labai aukšti darbo našumo (darbo našumas čia skaičiuojamas kaip per vieną darbo valandą sukurta pridėtinė vertė) kilimo tempai ėmė lėtėti: per pastaruosius 5 metus jie smuko nuo 9,7 proc. 2001 m. iki 3,4 proc. 2005 m. (2004 m. tesiekė 2,3 proc.). Iš dalies tai neišvengiama – baigėsi intensyvus Lietuvoje esančių atsilikusių gamybos procesų modernizavimas. Bet tai ir nieko gero. (Tiesa, Europos Sąjungoje darbo našumas auga lėčiau: 1980-1995 m. – vidutiniškai 1,7 proc., 1995-2003 m. – 1,9 proc.).
Antra, pradedant 2002 m. BVP prieaugis Lietuvoje pralenkė darbo našumo augimo tempus. Tai reiškia, kad ekonomika auga jau ne vien didinant darbo našumą, bet ir gausėjant joje dirbančiųjų skaičiui.
Dar 2001 m. BVP pakilo 6,4 proc., o darbo našumas – 9,7 proc. Nuo 2002 m. situacija pasikeitė: BVP tais metais padidėjo 6,8 proc., o darbo našumas – 6,2 proc.; analogiškai 2003 m. – 10,5 ir 5,8, 2004 m. – 7,0 ir 2,3 proc., 2005 m. – 7,5 ir 3,4 proc. (Įdomu tai, kad 2004 m. BVP padidėjo gerokai daugiau negu kilo darbo našumas, o vidutinis metinis dirbančiųjų skaičius net sumažėjo – nuo 1438 tūkstančių 2003 m. iki 1436 tūkst. 2004 m. Belieka manyti, kad tas šiek tiek mažesnis dirbančių žmonių skaičius 2004 m. vidutiniškai dirbo daugiau valandų nei 2003 m.; kai kas galėtų pasakyti ir taip – imta tiksliau rašyti dirbamos valandos, nes galbūt kiek smarkiau pakrutėjo šiaip jau vangi darbo inspekcija).
Beje, statistikos ekspertai mano, kad būtent dėl vieno žmogaus dirbamų valandų skaičiaus padidėjimo 2005 m. sumažėjo darbo našumas viešbučių ir restoranų (-10,6 proc.) bei didmeninės ir mažmeninės prekybos (-4,5 proc.) sektoriuose.
Abu kartu šie procesai rodo viena ir tą patį – mūsų ekonomika kažkiek vėluoja su kokybiniu persitvarkymu. Ji eksploatuoja kiekybinio („horizontalaus“) augimo galimybes, pasinaudodama palankiomis sąlygomis (kredito ekspansija vidaus rinkoje ir sparčiai augančiu eksportu). Abu šiuos procesus paskatino įstojimas į Europos Sąjungą (ES) – kredito atpigimą ir dėl to jo spartų plėtojimąsi sukėlė ekonomikos stabilumas, jos „civilizavimas“ bei užsienio bankų Lietuvos ūkyje įsigalėjimas, platesnes eksporto galimybes padidino, greta kitų veiksnių, atsivėrusi ES žemės ūkio ir maisto produktų rinka bei šios produkcijos eksporto į trečiąsias šalis subsidijos.
Kokybinių pokyčių ekonomikoje nėra. Kol kas.
Jei visos prekės ir paslaugos būtų teikiamos rinkos sąlygomis, o pati rinka nepatirtų išorės ar vidaus sukrėtimų (kuriuos sukelia politinės krizės, spekuliacinis ažiotažas ar panika, gamtos nelaimės, technologinės revoliucijos), tai darbo našumo rodiklis gan tiksliai rodytų kiekvienos darbo rūšies indėlį į naujos vertės kūrimą.
Todėl matydami, kad transporto, sandėliavimo ir ryšių paslaugose per valandą sukuriama 63 litai naujos vertės (2005 m.), o statyboje – 33 litai, galėtume drąsiai teigti, kad pirmoje darbo našumas beveik dukart didesnis.
Kas padaro jį didesnį? Du dalykai – aprūpinimas kapitalui ir žmonių kvalifikacija.
Bet taip yra ne visada, nes, pirma, dalį paslaugų teikia ne rinka, bet „komandinė ekonomika“ ir, antra, rinkoje visada šlaistosi konjunktūra, išbalansuojanti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą.
Būtent dėl konjunktūros mūsų šauniųjų naftos perdirbėjų darbo našumas nuo 220 litų per valandą sukuriamos pridėtinės vertės 2004 m. pašoko iki 350 litų 2005 m. (palyginkime – nė kiek nemažiau šaunūs tekstilininkai per valandą jau penktus metus pagamina 19 litų naujos vertės ir daugiau – nė krust).
O kaip su „komandine ekonomika“? Tokia ekonomika veikia ten, kur paslaugos teikiamos valstybės nustatyta tvarka, jos parūpinamu finansavimu ir pagal jos nustatytus išlaidų normatyvus. Tokie sektoriais mūsų ūkyje yra trys: švietimas, sveikatos priežiūra ir valstybės administravimas.
Pavyzdžiui, švietimo darbuotojų darbo našumas, kaip rodo duomenys, 2005 m. buvo beveik 14 litų per valandą. Mažiau už tekstilės gamintojus (19 Lt/val.), ką jau kalbėti apie operacijas su nekilnojamuoju turtu (61 Lt/val.) ar finansinį tarpininkavimą (63 Lt/val.).
Tai kodėl tie mokytojai tokie „nenašūs“?
Mokytojų darbas nepaprastai reikšmingas visuomenei ir ekonomikai. Užtektų tik panaikinti nemokamą švietimą ir pamatytume tikrąsias švietimo paslaugų kainas. Tada ir tik tada galėtume apskaičiuoti ir tikrąjį švietimo darbuotojų darbo našumą.
O dabar, kai valdžios organizuojamos ekonominės veiklos (t.y. išteklių naudojimo, teikiant žmonėms reikalingas paslaugas) srityse tos paslaugos nėra pirkėjų įvertinamos (neturi rinkos kainos), jų „valdiškas“ įvertinimas yra subjektyvus. Ir jei matome, kad darbas valstybės administravime („viešasis valdymas ir gynyba“) laikomas kaip sukuriantis 24 litus per valandą, o švietimo darbas – 14 litų per valandą, tai šie skaičiai reiškia ne beveik perpus mažesnį mokytojų darbo našumą, bet valdžios sprendimą, kad mokytojams pakaks perpus mažesnių atlyginimų nei tarnautojams valstybės valdymo institucijose.