Vis dėlto, klausantis prezidentės ryžtingomis intonacijomis sklaidomų reikalavimų bei pagrūmojimų (kai kurie - linksmina), – kyla klausimas – kas mums dabar svarbiausia?
Pasiekti, kad NATO, kuri be JAV yra tik spalvingų alavinių kareivėlių organizacija, turėtų mūsų gynimo planus?
Dar įdomiau, kad, be aiškios prasmės ir tikslo eskaluodama tikrai ar tariamai per Lietuvą vežiotų ar nevežiotų teroristų klausimą, D. Grybauskaitė ima kažkaip įstrižai sukioti gaublį. Taip suku ir anaip, o po D. Grybauskaitės pareiškimo, jog „Vakarai neabejoja“ Lietuvos ir JAV bendrais baisiais nusikaltimais, nebesuprantu – Amerika dar Vakarai ar jau pietūs?
Prezidentė, kuri gali paskambinti Dimai Medvedevui į Kremlių ir paklausti – ar tikrai serga Lietuvos karvės, nežino kam skambinti, jei atsiranda klausimų Amerikai. Tiek dėl gynybos planų, tiek dėl nelemtųjų CŽV kalėjimų. Aršią, bet menkai efektyvią retoriką Rusijos atžvilgiu pakeitus čegevarišku pašūkavimu prieš jankių imperializmą ir atsistojus į vieną gretą su Algirdu Paleckiu, Lietuvos užsienio politiką ištinka balansas ir harmonija?? O gal galima aiškiau paaiškinti – kas mums iš to?
