Tarptautinę teatro dieną šįmet šventė visi Lietuvos teatrai, naujojo kultūros ministerijos apdovanojimo “Auksinio scenos kryžiaus” teikimas vyko Vilniaus Rotušėje.
Atgavus Nepriklausomybę, šalia ilgametes tradicijas turinčių audringų teatro dienų švenčių atskiruose teatruose, 1994 m. buvo įsteigtas “Kristoforo” prizas, kuris pirmą kartą oficialiai buvo teikiamas Lietuvos operos ir baleto teatre. Pirmąją šventę, kaip, beje, ir šiųmetę, apipavidalino Jūratė Paulėkaitė.
Šiai neilgai gyvavusiai tradicijai nutrūkus, teatro apdovanojimai ir jų įteikimo šventės pradėtos rengti vis kitose vietose - pernai, pavyzdžiui, Teatro diena buvo minima Panevėžyje, užpernai - Kauno dramos teatre. Jos organizatoriai buvo kompozitorius Vidmantas Bartulis ir dailininkas Jonas Arčikauskas - jo dėka vakaras Kauno dramos teatre tapo tiesiog spektakliu.
Na, o šiųmečių teatrinių apdovanojimų nepamiršime vien todėl, kad jų teikimo ceremoniją vedė nepakeičiamasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Sakalauskas, tapęs viso renginio kūnu ir siela - siela, kurią padėjo sugalvoti J. Paulėkaitė, o vaizdo režisierius Andrius Jakučionis nufilmavo, nes prieš kiekvienos nominacijos paskelbimą buvo rodomos taiklios ir šmaikščios filmuotos vinjetės, kuriose visus vaidmenis atliko tas pats A. Sakalauskas.
Lietuvių publika, per tiek metų neblogai susipažinusi su A. Sakalausko talentu, su tik jam vienam būdingomis subtilybėmis, galėjo drąsiai teigti, kad vinječių sėkmė didele dalimi priklausė nuo šio aktoriaus. Jo autentiškas medžiagos “apdorojimas” ir taip linksmiems siužetams suteikė dar daugiau šmaikštumo. Tuo labiau kad šalia kultūros ministrės Romos Žakaitienės, kuri plėšė vokus ir garsu skelbė nominantus, A. Sakalauskas tęsė prieš kelias dienas vykusių videoseansų darbą.
Kultūros ministrė Roma Žakaitienė Tarptautinės teatro dienos minėjime atrodė neįtikėtinai žavi - jos šukuosenoje ir aprangoje neabejotinai buvo justi dizainerio Juozo Statkevičiaus braižas. Tai turbūt pirmoji ministrė, kuri nepabūgo laikytis ne vien etiketo, bet drįso (ir sugebėjo) šventei suteikti žaismės. Juk iki šiol lietuvių politikai garsėja ne tik savo drabužių dizaino pilkumu, bet ir skonio neturėjimu. Šia prasme šventė įgavo ryškaus šventiškumo ir taurumo.
O sykiu nustebino vienas paradoksas. Atsiimti apdovanojimų atvyko ne visi teatro menininkai. Suprantama - kai kurių nebuvo Lietuvoje. Bet niekas nesusimąstė, kodėl į renginį neatvyko režisierius Gintaras Varnas, esantis Vilniuje (gyvenantis prie pat Rotušės) ir, kaip paaiškėjo, laimėjęs “Auksinį scenos kryžių” už operos “Rigoletas” režisūrą.
Dar skaitydama pirmąjį sakinį, žavioji ministrė citavo Oscarą Wilde’ą. Ir niekam nė motais, kas jis buvo - visi išsižioję klausėsi, ką jis pasakė. O lygiai prieš dvi savaites “Lietuvos rytas” po “Nusikaltimo ir bausmės” pirmosios premjerinės peržiūros, kai minia žiūrovų ilgais aplodismentais iš scenos nepaleido kūrėjų, lyg tarp kitko padėjo savo “visažinystės” pliusą ir pranešė: “F. Dostojevskio kūrinio sceninių interpretacijų istorijos perversmu gali tapti G. Ivanausko vaidinamas Raskolnikovas, eksponuojamas kaip genijus gėjus, pakilęs į mirtiną kovą su “utėlių” valdomo pasaulio normomis” (“Lietuvos rytas”, 2004 03 09).
Tokia formuluotė - ne tik neprofesionalus etiketės ženklas ant dar nesutvirtėjusio kūrinio, bet ir smūgis pačiam kūrėjui. O gal menininkai turėtų užsiauginti begemoto odą, kuri vienu metu galėtų atlaikyti ir ciniškas patyčias, ir “Auksinio kryžiaus” naštą?
Tuo tarpu “Kryžiaus” ekspertai Teatro dienos išvakarėse pademonstravo ypatingą jautrumą. Nors “Teatro kritikų gildija” prieš metus juokais įsteigė “Sezono bambos” apdovanojimą, tačiau pati pabūgo gauti lygiai tokiais pat juokais Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo Egmonto Jansono įsteigtus “Auksinio skarabėjaus” prizus geriausiems teatrinio sezono "kritkrušiukams". Šios baimės rezultatas - netikėta teatro šventės evakuacija iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kuriame pagal pernai sudarytą grafiką atėjo eilė ruošti šventę, į Rotušę.
Gal dėl tos priežasties “Kryžiaus” dalintojai ir paties Lietuvos nacionalinio dramos teatro bijojo kaip velnias kryžiaus? Nominacijų sąrašuose neatsirado vietos nė vienam šiame teatre sukurtam spektakliui - tik prie Jūratės Paulėkaitės pavardės buvo prirašyta Ingmaro Wilquisto “Helverio naktis” - suprask, scenografija nuostabi, tik spektaklis, kurį režisavo Jonas Vaitkus, žinoma, nominuotas už Kauno dramoje pastatytą “Venecijos pirklį”, niekam tikęs. Nepastebėti liko ir Jolanta Dapkūnaitė, ir Arūnas Sakalauskas, sukūrę šiame spektaklyje gilius ir sudėtingus vaidmenis.
Eglė Mikulionytė, vaidinanti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje “Ponia Bovari”, nominuota ne už šį neslūgstančio žiūrovų susidomėjimo lydimą darbą, bet už antraplanį Auklės vaidmenį Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje.
Kiekviena atranka, kiekvienas apdovanojimas - ypač meninės kūrybos srityje - neišvengiamai paženklintas subjektyvumo ženklu, tačiau elementarios logikos dėsnių vis dėlto derėtų paisyti net čia - antraip kas lieka galvoti kūrėjui ir kokio atskaitos taško jam tenka laikytis?
