Kaip kažkada prancūzai klestėjo lietuvių teatro žemėje, taip dabar vis sparčiau vokiečių dramaturgija integruojasi į lietuvių sąmonę. Pirmiausia tai susiję su pačiu šiuo metu smarkiai išsiskiriančiu vokiečių teatru bendrame pasaulio kontekste. Be to, yra Goethe institutas Vilniuje, kuris užima ryškią kultūrinę vietą tarp kitų kultūros “centrų” ir “tarybų”.

Visiems gerai žinoma, kad bendri tokių institucijų veiklos rezultatai priklauso nuo atskirų žmonių atsidavimo ir jų sugebėjimo vienos ar kitos šalies kultūrą integruoti į kitataučių sąmonę. Be kelių žmonių matomos veiklos, teatro gyvenimą jau keleri metai itin ryškiai kuruoja vertėja Jūratė Pieslytė. Jos dalykinė vokiečių kultūros sklaidos Lietuvoje ir lietuvių kultūros sklaidos Vokietijoje priežiūra - tik viena medalio pusė. Didžiausią įnašą ji padarė, iš vokiečių kalbos išvertusi ne vieną šiuolaikinę vokiečių dramą. Ir jeigu šios pjesės net nebūtų pastatytos, tai neįkainojamas šiuolaikinės lietuvių teatro kultūros turtas.

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro inicijuotas tęstinis projektas, skirtas pristatyti aktualias naujas pjeses ir jų pastatymus, antrą kartą prisiliečia prie tikrai įdomaus, aktualaus dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo. Be jo - rašytojo - talento, pjesė “Už geresnį gyvenimą” pademonstravo, kaip į šiuolaikinio lietuvių teatro žemę pirmą kartą taip ryškiai integravosi karo tema, “kinematografiniai” siužetai, sujungiantys sunkias ir sudėtingas temas, kurias tikrai sunku pastatyti teatro “dėžučių” erdvėse.

REKLAMA

Čia sudėtingumo grandinė nenutrūksta. Jos tęsėja tampa jauna “cezario grupė”. Kas, jeigu ne jauni žmonės gali moderuoti šiuolaikinį teatro vyksmą? Kas, jeigu ne jauni žmonės, gali prasmegti sudėtingose paieškose to, kas dar neįvardyta žodžiu “sistema”. Aišku, be “galvos” būtų sunku įsivaizduoti tokį judėjimą. Šį kartą ta galva yra režisierius Cezaris Graužinis. Gerai pavykusi to paties dramaturgo “Arabiška naktis” inspiravo tam tikrą šių giminingų sielų veiklos tęstinumą: skaitymas “Už geresnį pasaulį” tapo dar vienu projektu, parodytu Jaunimo teatro “Salėje 99”. C. Graužinis, šiuo metu nemažai dirbantis Skandinavijos šalyse, nepabūgo tokiam “skaitymui” pasirengti taip, kad diskusijose po skaitymo atsirado net pasiūlymų daugiau prie šio skaitymo nekišti nagų - jis jau virtęs tikru spektakliu.

Darbo įdėta tikrai daug. Tikrai “skaitymas” pranoko visokius lūkesčius. Šiandien diagnozuoti, kur link gali šis kūrinys pasisukti - sunku. Kiek procentų jau pastatyta, nuspręsti neįmanoma. Kiek pjesių skaitymų Lietuvoje iki šiol įvyko, visi jie buvo gana skirtingi, todėl bandyti griežčiau įvardyti rezultatą būtų neteisinga.

Akivaizdu, kad pjesė “Už geresnį pasaulį” šimtą kartų sudėtingesnė už “Arabišką naktį”. Nors gyvo teatro kontekste (net idealiajame pastatymo variante) - “mažiau žiūrovinė”. Karo temą, išsiplečiančią ir vėl sugrįžtančią į tą patį žmogų, jos įvairias interpretacijas sėkmingai yra įvaldžiusi pasaulinė kinematografija. Todėl C. Graužiniui “rungtis” su visa kultūrine industrija - sudėtinga.

Čia nėra apibrėžto, konkretaus veiksmo, ryškaus, matomo konflikto, be kurių teatro menas apskritai sunkiai įsivaizduojamas. Tokias medžiagas “be kontūrų” iki šiol mėgo režisierius Gintaras Varnas. Situacija “be konflikto”, kada vyksmo sudėtingumas iki streso užvaldo sąmonę, pasirodo, teatre gali tapti tiek pat paveikia, kiek paveiki konfliktų perpildyta klasikinė drama.

C. Graužinis nepabūgo R. Schimmelpfennigo paversti cezarišku reiškiniu: tam tikra agresija, brutalumas sumaišytas su lyrinėmis scenomis. Du ryškūs šio režisieriaus poliai čia prasiveržė kaip niekad anksčiau. Tik dabar jie pasiekė kur kas platesnį kontekstą. Dramaturgo pasaulio žiaurumo dialektika režisieriaus rankose tapo energetinio lauko iškrova, kuriai būtinas ypatingas aktorių fizinis pasirengimas, o lyrinės scenos čia tapo poetinio teatro atradimais, visą vyksmą surideno į vieną gniūžtę, o neišpinama veiksmų seka tapo prasidėjusio ir besitęsiančio siaubo aksioma.

REKLAMA

“Kažkada” prasidėjęs karas neišvengiamai tęsis iki mums nesuvokiamos ir nesulaukiamos pabaigos. Tai galima itin ryškiai pajusti, atsidūrus “karštose” pasaulio zonose. Ryškūs autobiografiniai dramaturgo potyriai sudėti į šios pjesės fabulą. Kadaise Stambule dirbęs žurnalistu, iš arti regėjęs karo viruso padarinius, pjesėje “Už geresnį pasaulį” jis veiksmą nukelia į džiungles. Tačiau tai - tik sąlygos. Pasirodo, kad mes čia pat kariaudami lygiai taip pat sumaišome karo “prioritetus”. Per daug trumpas žmogaus gyvenimas, kad jis nesusipainiotų tarp šimtmečiais besitęsiančių procesų.

C. Graužinis puikiai išravėjo šią dramaturgiją, “grupėmis” suskirstęs scenų logiką, o gana minoriniame vyksme išsprogdino dramaturgo užminuotas humoro bombas.

Spektaklis-skaitymas kol kas kvėpuoja netolygiai, jis panašus į aritmišką žmogaus širdies plakimą - tačiau jis jau dabar gerai girdimas. Sunku įsivaizduoti plastišką, išpuoselėtą tokio sudėtingo kūrinio pateikimą. Nebent kai ko atsisakant. Antraip ši medžiaga gali tapti kankinančiu teatriniu vyksmu.

Tai gerai iliustruoja skaitymo pradžia ir pabaiga. Jos neišspręstos, per lėtos, per paprastos, kad prisidėtų prie to, ką režisierius puikiai pasiekia ir demonstruoja kūrinio viduryje. Tai yra grubus suskirstymas, bet jis regimas. Kažkas vis šį skaitymą tempė atgal. Pradžioje norėjosi manyti, kad “Arabiška naktis” neleidžia atsipalaiduoti nei žiūrovinei sąmonei, nei tiems patiems aktoriams. Vaidybos stilistika - identiška “Arabiškai nakčiai”. Tačiau kitaip turbūt neįmanoma, kadangi tas pats dramaturgas, panašus jo mąstymas diktuoja panašias išraiškos priemones.

Vėliau atrodė, kad ne visi aktoriai vienodai pasirengę suprasti tai, ką vaidina. Kai kurie iš jų forsuoja, žodžius berdami lyg iš Kalašnikovo automato. Tokios pabiros scenos vis dėlto turi turėti ryškesnę jungtį. Akivaizdus pavyzdys - Airidos Gintautaitės vaidyba. Rodos, nieko ypatingo ši aktorė neveikia, tačiau jos “skirtybių” visuma tampa ne tik aktorine dominante, bet viso teatrinio audinio jungiamąja dalimi. Atsisakydama tradicinio psichologinio vaidmens kūrimo, ji vis dėlto sukuria itin šiuolaikinį psichologinį moters paveikslą. Aktorė tokiame gana schematiškame lauke “naudoja” ryškią veido išraiškos charakteristiką, bet tai nėra paprastos iliustratyvios grimasos. A. Gintautaitė vaidina “postkonfliktiškas” būsenas, kada regime iš kažkur išnirusią būtybę ir per porą scenelių galime patirti, pamatyti didžiulio, ilgo vyksmo padarinius. Įdomu dar ir tai, kad aktorė nė trupučio nenaudoja ankstesniuose spektakliuose atrastų, tik jai vienai būdingų išraiškos priemonių. Ji visiškai “nauja” šiame C. Graužinio spektaklyje - o pirmosiose scenose netgi neatpažįstama.

REKLAMA

Galbūt įdomi pjesė gali būti ryškesnė kaip literatūros kūrinys, o ne kaip teatrinis vienetas. R. Schimmelpfennigas pjesėje daugiausia naudoja būtąjį laiką. Jei įvedamas esamasis, tuomet literatūros kūrinys įgyja pasakojamąjį stilių. Ir viena, ir kita “kalbinė” išraiška nėra paranki tapti gyva teatrine kalba. Teatre visuomet regime esamąjį laiką, o tas vienu ar kitu atveju dramaturgo naudojamas “ezopinis” laikas dar labiau komplikuoja teatro siekį virsti aktualiu. Pateikti radijo pjesės niekas (nei dramaturgas, nei režisierius) šį kartą nesiruošė. Tačiau tvirtesnio apsisprendimo, kur turi būti sudėti tikslesni akcentai, tarytum ir pritrūko.

Prancūzų šiuolaikinėje dramaturgijoje egzistuoja aibė pavyzdžių, kada minčių srautas užvaldo neapsakomai plačiai. Pjesėje “Už geresnį pasaulį” lyg to ir nėra, tačiau tendencija vis pasijunta. Statant išbaigtą šio kūrinio variantą, reiktų raiškiau įvardyti tas abstrakcijas, kurios susiaudžia į vientisą audinį, tačiau joms pritrūksta teatrinių skiriamųjų segmentų. Kol kas statiškos scenos su ryškiais šviesos pliūpsnių intarpais nedaug išduoda, kaip jas režisierius numatęs jas atskleisti ateityje.

Tai, kad režisierius turi savo “grupę” - faktas. Tai, kad gan ekstremaliomis sąlygomis ji gyvuoja - didžiulis jo nuopelnas. Iš visų pusių paramstyta, be režisieriaus entuziazmo ji tikrai negalėtų egzistuoti. Jauni žmonės, Muzikos akademijos išleisti “į dausas”, nepaskendo unitazų reklamose, o susibūrė ne vienkartiniam projektui, o tam, kad galėtų įrodyti savo kartos neišvengiamybę.

Žiūrint šį spektaklį, dar kartą pasitvirtino mintis, kad kiekvienas ryškesnis grupinis darbas tik ir gali išlaikyti tikrą teatrinį judėjimą. Tik tuomet gali egzistuoti sveikas teatro klimatas, kai kiekviena jauna “grupė” iš vidaus sprogdina savo ieškojimus. Gal todėl šiandien režisieriai taip sparčiai skyla į pavienius “teatrus”. Tai yra tam tikros regulos, tam tikros mokyklos tąsa. C. Graužinio “judėjimas” su kiekvienu spektakliu ryškėja vis labiau.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų