Kiekvienas jauno režisieriaus atsiradimas - įvykis. Paprastai sulekia visi teatralai, net iš kitų miestų, norėdami numatyti ateitį, tapti žinančiais, skubiai nustatyti diagnozę. Kritikai, ypač atšilus, lekia rūkyti - net tie, kurie nelabai nori, bet smalsu išgirsti paprastai skepsio kupinas nuomones, kurios, žiūrėk, vėliau tampa recenzijų dalimis.
Nors nebuvo labai akcentuota, pirmuoju ir meniškai įtaigesniu spektakliu, kurį sukūrė Albertas Vidžiūnas, laikyčiau “Jotvingių mišias”, kurias prieš kelis mėnesius turėjome galimybę išvysti Salėje 99. “Broliai Liūtaširdžiai” sukurti ta pačia stilistika, tačiau spektaklis pilnas duobių. Pirmiausia kliūva pati inscenizacija. Jos autoriai - Jonas Vaitkus ir Sigitas Geda. Vargu ar J. Vaitkus Astridos Lindgren fantastinę pasaką inscenizavo kam nors kitam. Gal medžiagos dvasinis laukas atitiko A. Vildžiūną, tačiau pats teksto sudėliojimas lyg prieštaravo tokiam sprendimui. Tai buvo didžiausia rizika - imti ne dramą, o sudėtingą pasaką ir dar kito žmogaus inscenizuotą. Jeigu Vaitkus būtų sėdėjęs Vidžiūno repeticijose ir rašęs inscenizaciją, ji tikrai būtų kitokia.
Po šio spektaklio tapo aišku, kad A. Vidžiūnui geriausiai sekasi ritualizuoti scenines apeigas. Dėl to jam tokia svarbi tapo muzika ir vaizdas. O juos gerbdamas, spektaklio režisierius jų nesuvaldė. Ir muzikos, ir dekoracijų tapo per daug.
Jaunas kompozitorius Mantautas Krukauskas, ryškus lietuviškos mokyklos atstovas, sukūrė daug ir gražios muzikos, tačiau kol kas nepagavo spektaklio specifikos: nėra vienijančios temos, tik atskiri, išbaigti, gražūs gabalai. Be to, nė kiek neperprato teatro techninės būklės. Jeigu aparatūra silpna, tai nereiškia, kad reikia muziką leisti visu garsu. Retkarčiais tai ne tik ausį rėžia, bet ir pakvimpa saviveikla, nes ji skamba garsiau, nei kalba aktoriai. Tuo labiau kad tik kai kurie aktorių kalba raiškiai. Dominuoja silpnabalsiai. Galbūt M. Krukauskas, savęs neslopindamas, norėjo, kad kiti prie jo prisitemptų, bet taip, deja, neatsitiko.
Scenografo Jono Arčikausko darbas iš pradžių atrodė įdomus, prasmingas, tikslus. Dangaus vartai, šimtai pagalvėlių - ir debesys, ir ligos pritvinkę patalai. Viskas ir simboliška, ir realu. Tačiau visa tai netruko pabosti, baltoje spalvoje personažai niveliuojasi, iš pagalvių pradeda kilti dulkės, dingsta jų forma, ką jau kalbėti apie tai, kad kabanti pagalvių stirta, kuri taip maloniai dirgino fantaziją, primindama, kad tai tie patys angelai, ne laiku ėmė ir nusitėškė žemyn. “Moksliškai” įprasta dėl visko kaltinti režisierių, tačiau dėl to jis tikrai nekaltas. Vaikus ypač greit “papjauna” tokie netikslumai - tiesiog ne vietoj ir ne laiku pasigirsta juokas.
J. Arčikauskas geriau valdo kietą materiją nei minkštą. Šį kartą šalia pagalvių (kaip kadaise “Signataruose”) paskendo ir kostiumai, it nereikalingos skiautės pynėsi ilgos rankovės. Kostiumai atskirai įdomūs, o veiksme jie “suskudurėjo”.
Atrodė, kad menama teatrinė “anapusybė” vis artės prie žiūrovų, kažkada vartai atsivers ir galėsime greičiau “nusikraustyti” į pasakos grožį, tačiau gražūs vartai taip ir liko tam tikru veiksmo trukdžiu. O kas vyko už vartų, galėjo suprasti tik tie, kurie įdėmiai sekė tekstą, antraip “gerieji” susipynė su “blogaisiais”, logika šlubavo, dinamika strigo. Teatras po truputį tapo literatūriniu. O tai A. Vidžiūnui nėra palanku.
Būdamas nuoseklus gėrio propaguotojas, itin gražiai pradėjęs pirmąsias scenas, taikliai užkliudęs poetinį, romantinį, šviesos pasaulį, jis išklydo iš kelio, “paleido” aktorius (dauguma jų neleistinai tampė trumpąsias balses, vulgarino kalbą, kuri kontrastavo su bendra spektaklio stilistika), nesutvarkė jų plastikos, kuri buvo pabira, skirtinga, dažnai nieko nesakanti. Kai kurie aktoriai tiesiog nefiksuoja savo judesių, tiesiog “malasi”, ir tiek.
Spektaklyje liko scenų, kurios nederamai neprofesionalios - trūksta aktorinės drausmės ir griežtumo. Netinka A. Vidžiūno kuriamame teatre ir infantilumas, o čia jis vis matyti.
Sakoma, kad vaikai šiais laikais neturi fantazijos. Bet kiek jos reikia turėti, kad išžiūrėtum tokį spektaklį? Vis kalbama apie skirtingas erdves, slėnius, o viskas vyksta ten pat. Niveliuojama ir vieta, ir laikas. Spektaklio medžiagiškumas prislopina aktorių plastiką, o veiksmas vis lėtėja. Spektakliui trūksta net elementaraus tempo.
Iš pagarbos jaunam režisieriui norisi pasakyti, kad jis per daug atidus savo kolegoms ir jų griežtai nesutramdė. Nors kalti visi, bet atsakyti turi vienas vadas.
Spektaklyje yra nemaž grožio (visų pirma jo tema), tačiau per daug pasitikėta dailininku, kompozitoriumi, aktoriais. Pastatytas didelės formos spektaklis byloja apie tai, kad jaunasis režisierius, norėdamas tapti raiškus, privalo būti konceptualus ir reiklus. Spektaklis turi būti grojamas be natų.
Didžiausia tikrumo korta buvo statoma ant dviejų brolių - Skrebučio ir Junatano. Jų linija ir išliko stipriausia. Be tam tikrų išlygų abu aktoriai - Sergejus Ivanovas ir Lukas Petrauskas - neprapuolė spektaklio audinyje. Spektaklį ypač sušildė S. Ivanovo tyrumas, kuris labiausiai atitiko A. Vidžiūno sumanymą.
Puikūs pasirodė Dovilė Šilkaitytė ir Nerijus Gadliauskas. Nesiplaikstydami, nesiardydami ir, svarbiausia, nerėkdami, o turėdami stiprius balsus (kurie - ne vien Dievo dovana ar mokykla, bet aktoriaus vidus), jie sukūrė raiškius personažus.
A. Vidžiūnas galėtų pastatyti muzikinį spektaklį, kuriame muzika būtų atlikta gyvai. Akivaizdu, kad jam svarbu ir plastika, tik ji turi būti neužgožta. Režisūrinis lėtumas tam tikrame žanre gali būti tinkamai panaudotas. Sykiu būtinos profesionalios konsultacijos, nereikia pasitikėti mada, teatrą kurti vienam.
Tačiau spektaklis buvo savaip paveikus. Po pertraukos vienas berniukas į salę atsinešė savo paspirtuką ir veiksmui beveik prasidėjus, pradėjo brautis į vietą, nors jo vieta buvo eilės viduryje. Paspirtuką į savo vietą nešėsi gana aukštai iškėlęs, o visi tylėjo - juk svarbiausia, kad vaikas po pertraukos sugrįžo į spektaklį.
