"Žiedų valdovas: Dvi tvirtovės" (“Lord of the rings. Two towers”) - antrosios dalies iš Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno trilogijos ekranizacija. Lygiai prieš metus Lietuvoje ir pasaulyje buvo rodyta pirmoji šios trilogijos dalis "Žiedo brolija", o paskutinė, pasakojanti Frodo nuotykius Mordoro krašte, bus rodoma šių metų pabaigoje.
Puikaus platintojų darbo dėka žiūrime šiuos unikalius filmus tuo pačiu metu, kaip ir visas pasaulis.
Palyginti su pirmuoju trilogijos filmu, "Dvi tvirtovės" yra kur kas geresnis filmas. Režisieriaus Peterio Jacksono orientavimasis į istorijos pasakojimą ir įspūdingus kostiumus bei kompiuterinės animacijos efektus neleido išryškinti, kad "Žiedų valdovas" - tai ne vien nuotykių romanas, bet ir mitologinis pasakojimas. Pirmoje dalyje šis J. R. R. Tolkieno trilogijos aspektas ryškesnis - formuojama Žiedo brolija, visos šviesos pusėje esančios rasės tariasi dėl bendrų veiksmų ir mąstoma, kaip pasielgti su Žiedu.
P. Jacksono animaciniai stebuklai nelabai perteikia tokį siužetą, nes čia jau reikia ne vien gerai valdyti technines priemones ar turėti vaizduotės, kuriant veikėjų kostiumus, bet ir būtina imtis tam tikros Tolkieno kūrinio interpretacijos. Bet to Jacksonas nedaro - nežinia, ar bijodamas neįtikti žiūrovui, ar kino prodiuseriams, ar Tolkieno šmėklai.
Iš visos trilogijos "Dviejose tvirtovėse" daugiausiai mūšių ir čia Jacksono metodas visiškai pasiteisina. Sarumano armijos puolimo scena verta didžiausių pagyrimų, o ir visas filmas - vienas realiausių pretendentų ne vien į geriausio metų filmo titulą, bet ir į geriausio filmo titulą pramoginio kino istorijoje apskritai.
Antrosios dalies nuotykiai visiems gerai žinomi. Sarumanas suburia armiją ir ruošiasi pulti žmones. Baltojo mago jėga labai didelė ir situacija atrodo beviltiška. Aragonas su savo draugais atvyksta į Rahoną ir čia aptinka, kad karalius, užvaldytas Sarumano burtų, nepajėgs suburti kariuomenės. Kartu griūva ir žmonių, elfų bei nykštukų aljansas. Elfų kunigaikštis Elrondas pranašingai numato, kad jų pasaulis žlunga, ir nutaria pasitraukti. Šviesos jėgos pakrikusios ir susiskaldžiusios, o tamsos jėgos, kurių priešakyje stovi Sarumanas - susitelkusios ir pasiruošusios pulti.
Tie, kas jau matė gana seniai mūsų kino ekranuose rodomą "Dviejų tvirtovių" reklaminę užsklandą, turėtų atsiminti, kaip puikiai antroje šios užsklandos pusėje prabyla muzikiniai motyvai, panašūs į Kronos kvarteto garso takelį, sukurtą filmui "Requiem svajonei" (“Requiem for a Dream”). Jie puikiai perteikia beviltišką šviesos jėgų situaciją ir kartu Aragono, jo draugų ir kitų šviesos pusėje stovinčių karių heroizmą. Čia Jacksonui pavyksta peržengti patį save, nes kovos scenos kupinos dramatizmo, kurio buvo galima pasigesti pirmosios dalies ekranizacijoje.
Labiau "Dviejose tvirtovėse" pasistengta ir su muzikiniu garso takeliu. Simfoninė muzika, dominavusi pirmoje dalyje, matyt, buvo pats didžiausias "Žiedo brolijos" filmo nesusipratimas. Tolkieno istorija tikrai neturi nieko bendra su tokia muzika. Minėti užsklandoje panaudoti muzikiniai motyvai yra labai tinkami ir galima tikėtis, kad ir trečiojoje dalyje išgirsime ką nors įdomesnio. Nors, žinoma, dabar, kai jau matėme du trečdalius visos trilogijos, muzikinį filmo garso takelį galima apibūdinti kaip visišką nesėkmę.
Šioje dalyje kiek labiau pasistengta plėtojant ir įvairių Viduržemyje (Middle Earth) gyvenančių rasių skirtumų temą. Puiki scena, kur elfų kunigaikštis Elrondas mėgina įkalbėti savo dukterį Arven išvykti kartu iš Viduržemio, nes jį elfai jau prarado. Arven pasilikdama taps mirtinga ir neteks savo elfiškos prigimties. Apskritai elfai Tolkieno istorijoje - vieni įdomiausių personažų. Jie nemirtingi, tiksliau sakant, nesenstantys, t.y. nepavaldūs laikui. Ypač artimi gamtai, ypač jautrūs menams. Jie - savotiška žmonių priešingybė.
Tolkienas sugeba pateikti pilnakraujį abiejų rasių portretą, kartu nesuteikdamas, pavyzdžiui, žmonėms galutinio pranašumo. Elfai - tai savotiška didinga, bet jau galutinai prarasta praeitis, aukso amžius, kurį keičia žmonių era. Tai Tolkieno istorijos esmė - Viduržemis bet kokiu atveju jau prarado savo ankstesnįjį pavidalą. Elfai, burtininkai ir magija jį bet kokiu atveju paliks.
Mūšis su Sarumanu ir galiausiai su Sauronu yra tik mūšis dėl visai kitokios - žmonių - ateities. Ši rasė - labai dviprasmiška, ji žiauresnė ir labiau linkusi į blogį nei bet kuri kita iš šviesos pusėje esančių rasių. Kartu jai būdingas heroizmas, kuris atrodo beprotybė tiek elfams, tiek nykštukams. Juk "Dviejose tvirtovėse" galiausiai viską nulemia būtent žmonės. Jacksonui antrojoje dalyje šiek tiek pavyksta išryškinti šią Tolkieno istorijos prasmę ir tai didžiausias jo nuopelnas. Bet "Dviejose tvirtovėse" tai buvo palyginti nesunku.
Lauksime "Karaliaus sugrįžimo", trečiosios trilogijos dalies, kuri turėtų būti didžiausias Jacksono metodo išbandymas. Niūrią ir beviltišką Frodo ir Semo kelionę per Mordorą bus tikrai sunku perteikti Jacksono kino kalba. Mėlynakis gražuolis Frodo apskritai atrodo nė karto rimčiau ir nekentėjo per pirmus du trečdalius kelionės, bent jau Jacksono interpretacijoje. Mordore būti kilniam ir herojiškam nepakaks, reikės kai ko daugiau. Jei Jacksonui pavyks tai realizuoti, galėsime drąsiai šią "Žiedų valdovo" trilogiją vadinti šiuolaikinio pramoginio kino šedevru.
Komentarams - [email protected]
