Neseniai sugalvojau, kad internetas – dalykas varginantis, taigi išėjau atostogų. Iš jo ir iš Lietuvos. Nesakau, kad Gruzijoje interneto nėra – jo ten nereikia. Viskas ten taip stebuklingai painu, kad atsiprašau už nerišlią kalbą.
Statistinių faktų apie karšto kraujo šalį rasi internete ir visur kitur, taigi pilu tik labai asmeniškus nutikimus ir pastebėjimus. Jei vienu sakiniu – tų penkių dienų buvo tikrai per mažai, bet kiekviena minutė džiugino, stebino ir… buvo puiku.
Savaitės senumo tarptautinis Tbilisio oro uostas juokino darbuotojų nerangumu ir vandenį praleidžiančiomis lubomis, be to, tradiciškai šiam kraštui nusileidau kiek prieš penkias ryto, taigi pirmai dienai įspūdžių pakako ir tiek. Tiesa, pasų kontrolėje žavi juodaakė, išgirdusi, kad “celj vizita – turizm”, perklausė – “zimoj turizm?”. Aišku, melavau - jei ne išskėstomis rankomis laukiančios draugės Tina ir Anouka, kažin ar artimiausiu metu būčiau ten patraukusi.
Nepriklausomybės dienos rytą pabudau nuo per langą besibraunančios mašinų signalų kakofonijos. Sutrikau dar labiau, išėjusi gatvėn – geriausia ją peržengti, pasirodo, įjungus režimą “see no evil, hear no evil”.
Pietų Europą primenančios kelios gatvelės Tbilisyje – be konkurencijos gražiausios. Čia naujausios kavinės ir parduotuvės, viskas dar kvepia dažais, linguoja kiniški žibintai. O į “Hava neranena, hava neranena” ritmą rankas iškėlusi šokčioja keistos veido išraiškos moteriškaitė.
Turimų draugų Tbilisyje skaičius greit pasiketurgubino, nes jau pirmąjį vakarą teko apsilankyti mėgėjos, bet tikrai pagirtinai pasaulį objektyvu skrodžiančios fotografės Tamar Bokuchavos parodos atidaryme. Tiesiog gatvėje laistėmės vynu ir raškėm vaisius, pritarė džiazinio regio ansamblis ir buvo netikėtai šilta. Siūlė apsidrausti gyvybę, o kai aiškinau, kad esu ne vietinė, sakė "Tai nesvarbu, draudimas visam pasauly galioja".
Tuomet leidausi vedama į barą “Electrique”, kuriame groja indie rock. O įsitaisius “balkone” padavėją pasikviesti galima keliasdešimties metų telefono aparatu. Deja, tik juo ir įmanoma – gruzinai dirbti tingi, o dirbti aptarnavimo sferoje – dar labiau.
“Gruzijoj kiekviena diena – Valentino”, - ramino mane, apstulbusią nuo devynių merginų būriui trimituojančių BMW, Ekaterina. Ir pridūrė, kad tikrąją Meilės dieną jos praleido Ricchi e Poveri koncerte. Įdomesnė buvo antroji pasakojimo dalis, kurioje figūravo anšlaginis po 200 dolerių už bilietą plėšęs Jamiroquai pasirodymas. Po jo buvo ir antras, VIPams ir VIPaitėms, užmiesčio sodyboje. Magaryčios. Ką ten apie Norviliškes kalbėjot, kol manęs nebuvo?
Šeštadienį dedikavome išvykoms. Įsitvėrusi į visas įmanomas atbrailas ne vieną kartą regėjau visą gyvenimą prieš akis, kai pasukdavom kalnų keliuke. Nelabai jiems rūpi tos taisyklės. Ar saugumas. Bet užsigrūdinę visi neprastai, nes net ir lengvai susilietus kėbulams niekas nepyksta. Juk saulė šviečia, smagu! Per radiją grojo tas senas geras “Mini skirts, maxi skirts and afro hairdos”, taigi mečiau baimę į tarpeklį ir kopiau į uolų miestą. Kaip mėnulyje.
Goryje, Stalino memorialiniame muziejuje, pastatytame tiesiog prieš jo gimtąjį namelį, beje, nuo darganų ir negandų saugoma sovietiškai gigantiškos pašiūrės, dar kartą buvau pamaloninta tenykščių svetingumo. Dvi dvidešimtkeliametės, apsimutūriavusios iki ausų (muziejus nešildomas), stvėrė mane vos įžengusią ir pasiūlė nemokamą ekskursiją – mat pratinasi gidėmis dirbti. Viena angliškai, kita rusiškai, per gerą pusvalandį jos supažindino mane su visa Stalino biografija ir net palydėjo į asmeninį traukinio vagoną. Sakė, žiemą joms ten liūdna, bet iki vasaros bus puikios gidės, ir liepė perduoti draugams, kad atvažiuotų.
Tina ir Anouka klausė manęs, ką noriu veikti. Sakiau, bet ką, bet gal į kokį klubą nueinam. Pasiguodė, kad keli geriausi uždaryti, nes jų savininkas atidarinėja vieną didelį. Na, na. Taigi, vietoj to jos sugebėjo iš po žemių iškasti tris bilietus į sold-out koncertą.
Nino Katamadze – gyvenimo negandų įkvėpta, labai mylima ir gerbiama gruzinų Janis Joplin. Gaila, nesupratau, apie ką ji bendravo su publika, bet balso tonas kėlė tikrai šiltą jausmą. Jį dar pakurstė labai liūdna (taip skambėjo) daina, atlikta visiškoje tamsoje, o pliusą padėjo “Suliko”, kuriai galėjau bent niūniuodama pritarti.
Sekmadienis, kaip ir pridera, pradėtas turguje. Iš pradžių maisto – ten roviau čiurčhelų kekes ir pavydėjau nuosavų apelsinų, mandarinų bei kivių plantacijų. Nuo tiek gėrybių raibo akys ir nebaisios atrodė net musės, taikančios nugvelbti padavėjos man tiesiamą skanėsto kąsnelį. Pirkau visko. Tuomet sekė sendaikčių turgelis, chaotiškas ir margas. Sietynai, servizai, paveikslai ir visus sovietinių respublikų himnus talpinančios plokštelės. Panašiai, kaip Kalvarijose, žodžiu.
Kadangi klubų Tbilisyje visgi yra, išbandėm vietinį “Fashion TV”. Žinai, Vilniaus variantas tikrai ne blogiausias. Pas mus bent interjero yra, o ten renkasi ukrainietės sriptizo šokėjos, savo malonumui. Užtrukom tiek, kiek trunka sutraukti cigaretę.
Bet “Vitamin” situaciją išgelbėjo bematant. Vienoje iš tų gražiausių gatvelių, pusiau baras, pusiau klubas. Margintas obuolių, granatų ir kitų vaisių tapetais bei “Appleman” komiksais, tamsus, bet gaivus. Kadangi diskžokėjus sekmadienio vakarą atostogavo, padavėjos ir barmenai šoko į įvairaus hauso, dažnai acid, popuri. Staiga kažkas uždėjo Villaloboso “Alcahofa”, vot tak!
Dar sugebėjau įsivelti į “Stiliaus” kategorijos furšetą daugelio žvaigždučių viešbutyje – vėlgi draugystė ir svetingumas. Madinga kompanija pristatė madingo superbrangaus apartamentų komplekso miesto centre projektą, o į kamerinio orkestro leidžiamų natų sukeltą vėją lingavo ant grotelių sukabintos nuogos krevetės. Filmavo visos televizijos ir atėjo visi madakakiai bei modeliai.
Paskutiniausias atostogų akimirkas leidau “Chardin bar”, vietinių pramintame dar ir “Fashion bar”. Jis priklauso buvusiai manekenei, kurios tėvui priklauso vietinė “Coca Cola”, o ji dar yra mano draugės pusseserės klasės draugė, na, kaip visada. Kitchy-glossy-funky barokinės kėdės, krištolo sietynai, modelių fotografijomis nukabinėtos sienos ir 130bpm greičiu varomas latino house! Ten pat ir krevečių furšeto afterparty vyko, taigi šokiai vyko jei ne ant stalų, tai vartant vazonus bei besikabinėjant už sietynų tai tikrai.
“Kokį vyna gersi, baltą ar juodą?”, - klausė draugės draugo brolio kolega. “Baltą”, - diplomatiškai išsisukau. “O paprastą ar su cukrum?”, - tikrai ne apie kavą toliau kalbėjo vaikinas. Kam tas cukrus, kai plius dešimt šilumos?
Ir, patikėk, kai septyntą ryto nusileidi Rygoje, o ji tave pasitinka 27 laipsnių skirtumu, visai nesunku atsisėsti ne į tą autobusą.
Būtinai grįšiu ir aplankysiu Batumį.
P.S. Reklamos Gruzijoje tragiškos, o streetart’o nėra. Bet jie turi puikių žurnalų “Fingerprint”, kuriuos, net ir suprasdama gruziniškai viso labo tris raides, su dideliu apetitu suvalgiau tuoj pat. Be to, jie turi Nikakoi, kažkada siautusį "Balduose", o dabar išdidžiai nekoncertuojantį, leidžiantį savo žurnalą ir kuriantį su tokiu pačiu įkvėpimu. Parsivežiau vieną įdomų DVD su Nikos garsu ir vokiečių menininkų vaizdu. Mano adresą žinai.
Dar Gruzija turi daug vandens, bet kai kuriuose namuose nuo devintos ryto iki šeštos vakaro jo nebūna. Tuose pačiuose daugiabučiuose, norint pasinaudoti liftu, į automatą reikia įmesti monetą. Užtai akys kokios jų, akys! Ir širdys, plačios ir karštos.
P.P.S. Visur rūkoma. Viskas, baigiu.
