Naktis "Mėnulio pilnatyje"
Vieno elitinio Maskvos salono-kirpyklos meistrė Olga Serebriakova išsiruošė į kruizą po Filipinų archipelagą, iš anksto mėgaudamasi būsima švente. 27 metų moteris ketino net trims savaitėms ištrūkti iš miesto purvo ir pasimėgauti rytietiška egzotiška.
2000 metų kovo 14-ąją okeaninis laineris "Mėnulio pilnatis" su turistais iš Vakarų Europos ir Rusijos iš Manilos uosto išplaukė Palavano salos link.
Kiekviena diena Olgą džiugino mažais naujais atradimais. Vietiniai gyventojai pasirodė esą ypatingai paslaugūs, o maistas - labai skanus, egzotiškas ir nebrangus. Moteris buvo pakerėta tropikų grožybių.
Pakabutis atminčiai
Netrukus "Mėnulio pilnatyje" prasidėję įvykiai klostėsi taip žaibiškai, kad pradžioje atrodė kaip sapnas ar nuotykių filmo filmavimas. Juodą aksominę tropikų nakties tylą perskrodė laukiniai riksmai. Į lainerio bortą įsmigo net keliolika metalinių kablių ir ant denio pasipylė ginkluoti žmonės juodomis kaukėmis. Paaiškėjo, kad kai kurie keleiviai taip pat buvo piratai, tad jie netrukus prisidėjo prie savo bendrų. Nekviesti svečiai veikė labai sutartinai, išmanydami savo darbą.
Ne daugiau kaip dvidešimt iki dantų ginkluotų piratų per penkiolika minučių suvarė išsigandusius beginklius žmones į kino salę. Pirmąja auka tapo kinas komersantas iš Indonezijos, kurį piratai, atrodo, sekė dar krante. Dalis užpuolikų iš karto puolė į jo liukso klasės kajutę ir visiškai apiplėšė - krepšius ir lagaminus sukrovė į savo laivą. Kruvinus kiną ir jo tarną piratai paprasčiausiai išmetė per bortą.
Po to dvi valandas buvo tuštinamos kitų keleivių kajutės. Atrodo, jog užpuolikai buvo indoneziečiai, vargingai gyvenančios tautos atstovai, nes grobė viską iš eilės - ne tik auksą, brangius laikrodžius, pinigines su grynaisiais, kreditines korteles, bet ir plėšė nuo apstulbusių vokiečių bei švedų akinius nuo saulės ir pigius blizgančius ženklelius.
Olgai nuo kaklo piratas nuplėšė stiklinį pakabutį. Kai prišoko užpuolikas, Olgai nevalingai ištrūko: "Čiabuvis!" Jai pasirodė, kad kaukėtasis nusišypsojo.
Urmu ar pavieniui?
Piratai skubėjo - jaunas moteris ir merginas griebė už rankų, plaukų ar rūbų ir spyriais bei antausiais ragino perlipti į jų laivą. Vyrus, bandžiusius savo moteris ginti, daužė automatų buožėmis. Daugiau nei trisdešimt keleivių buvo sužeista, keturi iš jų - sunkiai sužaloti. Kad kiti liautųsi priešinęsi, banditai surengė parodomąją egzekuciją - prožektorių apšviestame laivo priekyje pastatė du aktyviausiai besipriešinusius vokiečius ir suvarpė automatų kulkomis.
Visas 38 moteris, tarp kurių buvo ir Olga, daužydami automatų buožėmis suvarė į tvankų ir dvokiantį triumą. Ten jos pusalkanės ir beveik be vandens praleido šešias paras, kol laivas atplaukė į kažkokią visų užmirštą įlanką Indonezijoje. Visas pagrobtąsias piratai vėliau autobusu nuvežė į bevardį miesteliūkštį, kur jau kitą dieną pasirodė pirkėjai. "Aukcionas" vyko erdviame triaukščiame "Čiabuvio" name. Priklausomai nuo belaisvės amžiaus ir pirkėjo skonio, už kiekvieną moterį piratai gavo 5 000-12 000 dolerių grynaisiais.
Karjera
Olga pateko į elitinį viešnamį, įsikūrusį prabangioje viloje ant įlankos kranto. Čia nebuvo jokio vyriškių "konvejerio", jokių nunešiotų apatinių rūbų, šeimininkas nepakentė neprofesionalių šukuosenų ar makiažo. Galiojo griežtos taisyklės: ne daugiau kaip vienas klientas per dieną, visos merginos turi atrodyti puikiai, niekuo nesiskųsti ir nuolat šypsotis. Nuolat šypsotis buvo sunkiausia...
Pirmuosius du su puse mėnesio Olga privalėjo darbuotis kaip ir visos.
Bet kartą prižiūrėtoja užtiko ją darančią šukuoseną prostitutei filipinietei ir apskundė šeimininkui. Šiam maskvietės darbas patiko ir jau kitą savaitę Olga tapo viešnamio kirpėja. Kančios pasibaigė.
Padėjo "vienarankis plėšikas"
Rugsėjo mėnesį šeimininkas pradėjo pasitikėti naująja kirpėja ir išleisdavo ją į miestą apsipirkti. Kiekvienoje išvykoje perkant kosmetiką ir laką plaukams, Olgą lydėdavo niūrus asmens sargybinis, budriai sekdavęs kiekvieną jos žingsnį. Nusipirkusi visko, ko reikia, Olga kiekvienąkart trumpam prisėsdavo gatvės kavinėje iš sutaupytų pinigų išgerti kavos ir ramiai surūkyti cigaretę. Tuo metu jos prižiūrėtojas atsiduodavo bene vienintelei savo aistrai - kišdavo monetą po monetos į vienarankiu plėšiku vadinamą lošimo automatą, akies krašteliu stebėdamas Olgą, bent tą pusvalandį pasijusdavusią beveik laisva.
Filipinietės prostitutės Olgai paaiškino, kad kreiptis pagalbos į policininkus - beviltiška. Jie arba numos ranka, arba įkiš į belangę ir visu būriu mėgausis veltui, kol išpirks atsiradęs šeimininkas. Daugiamilijoniniame mieste buvo sunku tikėtis surasti Rusijos pasiuntinybę, tad Olgai teliko kantriai laukti sėkmės blyksnio.
Kartą sėdėdama kavinėje rusaitė išgirdo gimtąja kalba sklindančius keiksmus. Prie gretimo stalelio sėdėjo trys jos tautiečiai. Akies krašteliu Olga įsitikino, jog jos asmens sargybinis žaidžia lyg mažas vaikas, pamiršęs viską pasaulyje. Mergina negarsiai paklausė: "Mielieji mano, ar jūsų automobilis kur nors netoli?" Trijulei, anot moters, iš nuostabos net kokteilių šiaudeliai iškrito iš burnų. Keliais žodžiais nupasakojusi situaciją, Olga jau po kelių minučių sėdėjo rusų išsinuomotame džipe, stovėjusiame kitame kvartale. Jiems pavyko pasprukti lyg pigiame detektyve - atsisukusi Olga suspėjo paskutinį kartą pamatyti savo sargo nugarą.
Vietoje epilogo
Kaip Olga be jokių dokumentų sugebėjo sugrįžti į Rusiją - jau kita istorija, tačiau Naujuosius metus moteris sutiko Maskvoje.
Reikėjo susitvarkyti asmens dokumentus. Užsienio reikalų ministerijos priimamajame iš Olgos Serebriakovos kone pasijuokė. Girdi, diplomatai jūrų piratų neieško, tai - ne jų darbas. O vienas Pietryčių Azijos departamento darbuotojas į akis moteriai tėškė, kad ja niekas nepatikės, nes mūsų laikais tai neįmanoma.
Panašiai Olgą sutiko ir Vidaus reikalų ministerijoje - esą jie užsienyje banditų negaudo, nes pakanka ir savų. Jei jau taip, pasiūlė kreiptis į Interpolą. Olgai pavyko pasiekti net pagrindinę šios organizacijos įstaigą.
Interpolo Briuselyje biuro darbuotojas Imrė Dobolas:
- Mes pasiruošę pradėti tyrimą pagal ponios Serebriakovos pareiškimą, tačiau veikti bet kokios valstybės teritorijoje galime tik gavę tos valstybės teisėsaugos organų sutikimą ir jų remiami. Pagal ankstesnio darbo Pietryčių Azijos šalyse patirtį galiu tvirtinti, jog bus labai sunku. Teisėsaugos organai Indonezijoje labai korumpuoti, bendradarbiauja labai nenoriai ir retai. Spręskite patys - 2000 metais užregistruoti 307 piratų užpuolimai, iš jų daugiau nei 250 - Pietų Kinijos jūroje, o išaiškinti tik aštuoni. Beje, ponios Serebriakovos atveju bent yra šiokia tokia viltis, jog pasiseks, nes žinome, kur Džakartoje yra tie viešieji namai, ir teoriškai per jų šeimininką galime surasti piratus. Jeigu faktai pasitvirtins, ponia Serebriakova galės ne tik susigrąžinti prarastus dokumentus, bet ir iš kruizą organizavusios firmos reikalauti kompensacijos.
Jungtinių Tautų Organizacijos Jūrų teisės konvencija įsigaliojo 1994 metų lapkričio 16 dieną. Šiame dokumente piratavimas pripažįstamas ypatingai sunkiu nusikaltimu ir reglamentuojamas pasipriešinimo piratų užpuolimams mechanizmas. Tarptautinės organizacijos Sea Storm International SDD duomenimis, XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje šiuolaikiniai flibustjerai užpuolė 1 677 laivus. Kasmet susirėmimuose su piratais žūsta šimtai jūreivių. 2000 metais, lyginant su 1999-aisiais, piratų išpuolių padvigubėjo - užpulti net 307 laivai.
