Daiva NORKIENĖ
Naktį į vienkiemį įsilaužę banditai vietoje lašinių šaldytuve aptiko batus. Apčiupinėjo devyniasdešimtmetės močiutės krūtinę po marškiniais - irgi ne lobis. O dėl pinigų, tai šeimininkas pats paprašė pasakyti, jei kartais rastų... Pagalvojo, pagalvojo banditai, kad naktį tokią tolybę trenkėsi, kad kankinosi per langus vidun mėtydami plytas, ir pagailo savęs. "Na, - perpyko, - mūsų kantrybė jau baigiasi!" Kad ji jau baigia išsekti ir augalotam namų šeimininkui, banditai nepagalvojo. O be reikalo...
Plytos per langus
Jonavos rajono Žeimelių kaimą sudaro trys sodybos, esančios taip "arti" viena nuo kitos kaip horizontas. Vadinasi, jeigu kas, pagalbos nešauk: balsas taip toli nesklinda. Borisas Zujevas (49 m.) Žeimelių vienkiemyje gyvena su seserimi Lida ir devyniasdešimtmete mama Tatjana. Tą sekmadienio naktį Zujevų vienkiemyje banditų niekas nesitikėjo. Pirma, bedarbių ir pensininkės šeima turi karvių, arklių ir pieno, bet ne pinigų. Antra, šventadienio naktį net ir nusikaltėliai "privalėtų" ilsėtis.
Artėjo vidurnaktis. Visi trys Zujevai jau parpė savo pataluose, o keli nedideli kiemo šunėkai (vėliau aršiai aploję "Akistatos" žurnalistus) tąkart, matyt, buvo pasiskyrę išeigines, mat į vienkiemį atklydę banditai nesutiko jokio pasipriešinimo. Senučiukę Tatjaną Zujevą iš saldaus miego prižadino per langą įskriejusi ir vos nekliudžiusi lovos plyta. Vienintelis tikrai nejuokingas dalykas buvo močiutės stresas: senolė taip išsigando, jog ir dabar ištisai verkia bei visų klausinėja, ar neprasidėjo karas, ar nešaudo, kur vokiečiai. Tuo tarpu banditus (jie buvo du, su kaukėmis ir ginkluoti) nuo pradžios iki galo tą naktį lydėjo vien nesėkmės. Penkiomis plytomis išbildino visus palaikio namuko langus, tačiau "nokautavo" tiktai seną neveikiantį šaldytuvą (ant jo ir dabar matyti dviejų smūgių žymės). Įsiropštę vidun veltui visą valandą aukštyn kojomis vertė namus. Kilnojo lovų čiužinius, naršė patalynę, išrausė spintą, spinteles, pastales. Nei pinigų, nei aukso, anei daiktelio, kuris tiktų išsigabenti! Šitokio skurdo tikriausiai net ir jie dar nebuvo matę. Pareikalavo duoti lašinių - nėra. Atidaro šaldytuvą, o ten sudėti Lidos Zujevos seni batai (neveikiantis prietaisas tuose namuose "tarnavo" spintele). Tikrasis, naudojamas, šaldytuvas net nebuvo įjungtas - kaimiečiai taip skursta, kad net neturi ką šaldyti. Panašu, kad gana inteligentiškai atrodžiusių ir beveik padoriai besielgusių banditų kantrybė pradėjo sekti. Kai vienas jų po marškiniais apčiupinėjo devyniasdešimtmetės krūtinę ir ten rado tik tai, ką ir privalėjo rasti, - ne auksą ir pinigus, vyrai ėmė pastebimai siusti.
Nepadėjo ir kardas
Įsiveržę plėšikai šeimininkams grasino atsineštu kardu (padarytu iš lyg dalgis išgaląsto pjūklo) bei pistoletu. Todėl Borisas, aukštas plačiapetis vyras, iš pradžių tylutėliai kentė visus kaukėtųjų išsidirbinėjimus ir netrukdė. Tiesa, "svečiams" nematant, dėl viso pikto po marškiniais paslėpė kirvį, o kelnių kišenėje - peilį. Moteriškės, žinoma, drebėjo ir meldėsi.
- Viskas! Mano kantrybė pasibaigė, - grėsmingai žengė šeimininko link banditas. - Tai duosite pagaliau ką nors, ar neduosite?!
"Mielai", - pagalvojo Borisas ir vožė nekantriajam per galvą bukuoju kirvio galu. "Svečias" taip ir susmuko vietoje.
- Ką tu mano draugui padarei? Taigi užmušei, bjaurybe tu! - antras kaukėtasis griebė Borią už pakarpos ir jau kėsinosi pjauti kardu-pjūklu.
Boria ėmė savo moterims šaukti, kad duotų ir tam banditui kirviu, bet jos tik verkė ir bijojo. Tada šeimininkas išsisuko iš bandito glėbio, plikomis rankomis čiupo už "kardo" ir jį atėmė. Tiesa, beveik iki kaulo persipjovė pirštus. Likęs be ginklo, banditėlis iš vienkiemio išrūko tarsi įgeltas.
Geriausias kalbų mokytojas - kirvis
Nurimus kovos garsams ir moterų verksmui, Boria apžvelgė į mūšio lauką pavirtusius namus: viskas sujaukta, langai išdaužyti, skersvėjai pučia, užuolaidos plevėsuoja. Bėgdamas vienas banditas iš priemenės nušvilpė Borios dviratį, garsiai dejuodamas, kad antraip jam "bus toli eiti". Antrasis "brudas" apsikraujavęs guli Borios kambary ant grindų ir nejuda. Bet gyvas!
Apieškojo Borisas bandito kišenes, pistoletą, kuriuo anas vis grasino, paėmė. "Ot gerai! Nušausiu dabar aš jį, jeigu tik sukrutės", - galanda dantį įsiutintas šeimininkas. Banditas krust, šeimininkas už ginklo čiupt. O pykštelėjimas taip ir nepasigirdo - pistoletas, pasirodo, buvo netikras. Vaikiškas, plastmasinis.
Atsipeikėjo banditas gana greit. Atsistojo. Užuot pasakęs "ačiū", kad jo gulinčio neužmušė, jis ir vėl Borisui panosėn kumštį grūda. Ir kad pradės lietuviškai plūstis (o prieš gaudamas kirviu, ir jis, ir jo bičiulis tik rusiškai "temokėjo"). Tada B. Zujevas išsitraukė iš kišenės peilį ir dūrė "svečiui" į jo kaukėtą veidą. Taip paragintas, tas tik tabalai tabalai į kiemą - tiek jį Zujevai ir tematė. Tiesa, prieš tai banditas dar pagrasino, jog vėliau jie "dar sugrįš". Keturiese. Bet kol kas, ačiūdie, dar nesugrįžo. Boriai liko iš banditų atimti trofėjai: pjūklakardis ir plastmasinis šauninkas (vėliau, tiesa, tuos trofėjus pasiėmė policija). Beje, nuplėšęs kaukes, šeimininkas atvykėlių neatpažino. Tai buvo trumpai kirpti ir visai nematyti asmenys. Kol kas apie naktinius vienkiemio svečius Jonavos pareigūnai žino tiek pat, kiek mes su jumis. Bet jeigu pavyktų sugauti, būtinai supažindinsime. Tai buvo bukiausi (ir linksmiausi) Lietuvos banditai.
