"Panoramoje" per LRT buvo kalbama apie trejų metų vaikelį, kurį motina marino badu. Toje laidoje vaikų psichologas kalbėjo, kad visuomenė turi susirūpinti, skirti daugiau dėmesio šiai šeimai, kontroliuoti to vaikelio gyvenimą ir jokiu būdu neatplėšti nuo šeimos. Nes be šeimos jis išaugs žuvęs žmogus. Noriu paprieštarauti to jauno psichologo teiginiui. Nemeilę savo vaikams jaučia ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Pamenu, vaikystėje avis atsivedė tris ėriukus ir vieno iš jų nuo pirmos dienos nemylėjo. Laikydavom avį, kad tas ėriukas pažįstų, maitindavom iš buteliuko. Baisiausiai išgyvenom, kaipgi motina gali nemylėti savo vaiko. Užaugo jis, bet mažesnis. Avies meilės šiam ėriukui taip ir neįkvėpėm. Gandrai taip pat kartais iš lizdo išmeta savo vaiką. Žmonės tada sako, kad šią vasarą jiems bus mažai maisto. Taip ir šiuo atveju: visuomenė gali sukontroliuoti, kad vaikas daugiau nemirs iš bado nebus mušamas, bet meilės šiam vaikui motinai visuomenė tikrai neįkvėps. Jis bus niekinamas prieš seseris, ujamas, stumdomas prie visų darbų. Nesiimu spręsti, koks jis išaugs toje šeimoje, nes aš ne psichologas, bet aš jo vietoje tikrai nenorėčiau atsidurti. Man atrodo, kad daug geriau oficiali visuomeninė priežiūra vaikų namuose negu pas tokią motiną. Nepamenu dabar, kokią laidą mačiau, bet buvo apklausiami jau mokyklinio amžiaus vaikai, augantys vaikų namuose. Jie buvo paimti iš alkoholikės motinos, išbadėję ir sumušti. Jie atsakė, kad pas motiną grįžti nenori. Galvoju, kad ir šiai motinai visuomenė meilės vaikui tikrai neįkvėps. Per reportažus matom šią moterį ašarojančią - nori sūnų susigrąžinti, bet šios ašaros tik dėl visuomenės, o gal ir dėl to, kad neteks pašalpos už trečią vaiką.
Pranas Preidžius, Panevėžio raj.
