Aidas PANERYS
Tuoj po pamokų Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje mokykloje šeši trečiaklasiai - Rimantė Matiukaitė, Ema Jablonskaitė, Klaidas Blauzdys, Aivaras Gavrilovas, Paulius Paliulis ir Deivydas Bubulis - patraukė namo. Žinoma, patekti į savąjį Žemiečių kvartalą, vietinių vadinamą Kraštiečių mikrorajonu, buvo galima ir šaligatviu, darant nemenką lankstą, tačiau vaikai žino ir kitą kelią, tiesesnį, per neseniai užšalusį Kareivinių tvenkinį. Jį iš kairės pusės buvo įmanoma taip pat aplenkti, bet kuris devynmetis, prašom pasakyti, atsispirs drožti pakraštėliais, atsargiai minant kartkartėmis subraškantį ledą? Kūdros dešiniajame krašte, kur esama maždaug penkių metrų griovio, lyg ir kokios įlankėlės, bendramoksliai iš trečiosios "c" klasės stabtelėjo. Čia buvo siauriausia vieta, dievaži patogiausia pereiti į kitą tvenkinio pusę, be to, viduryje žiojėjo kažkurio poledinės žūklės mėgėjo iškirsta eketė. Ji sakyte sakė, kad žvejį atlaikęs ledas yra pakankamai tvirtas, tačiau trečiokai eiti būriu nesiryžo. Nevalingai išsirikiavo vorele. Priekyje atsidūrė Deivydas, ūgiu pats mažiausias šiame pulkelyje. Ir jis, ir dar trys berniukai bei dvi mergaitės tąkart išties laimingai būtų pasiekę netolimą krantą, jeigu ne vienas iš dviejų išdykėlių, netikėtai atbėgusių vaikams iš užnugario. Ką sau manė daugmaž šešiolikmetis chuliganėlis, nežinia, tačiau būtent jis per savo paiką galvą vos neįklimpo į nužudymą dėl neatsargumo. Ant ledo koją jau padėjęs Deivydas staiga buvo pastumtas to nenaudėlio, berniūkštis parkrito ir slyste įgarmėjo į eketę. Kuprinė su vadovėliais ir sąsiuviniais tuoj apsunko, permirkę drabužiai taip pat pradėjo traukti į dugną. Į beveik neišvengiamą žūtį vaiką pastūmėjęs nepilnametis, užuot šokęs vaikui į pagalbą, tiktai sužvigo lyg eržilas ir su bičiuliu nulapatavo savo keliais. Visa laimė, kad klasės vadovė Aušra Vapšienė buvo paruošusi savo auklėtinius tokiems nenumatytiems atsitiktinumams. Trečiokai nesutriko. Kai į eketės kraštą įsikibęs Deivydas šūktelėjo: "Gelbėkit!" , nė vienas iš penkių likusiųjų ant kranto devynmečių nepabėgo ir netgi, anot Emos Jablonskaitės, neišsigando. Ketino ropomis ar šliaužte sudaryti grandinę ir pasiekti vandenyje besikapanojantį bendraklasį, tačiau tokio žygio neprireikė. Apsidairę rado pakrantėje gulėjusį medgalį, regis, ne šaką, o poilgį ir postorį baslį. Paulius Paliulis ir Aivaras Gavrilovas jį pirmieji aptiko, čiupo ir, prisilaikydami vienas kito, sergstimi iš paskos sekančių ir juos gelbėti pasiryžusių kitų vaikų, atsargiai prišliaužė prie eketės. Įsitvėręs į ištiestą medgalį Deivydas išsiropštė iš eketės. Mokytojos Aušros Vapšienės įdiegta pirmosios pagalbos pamokėlė nenuėjo vėjais. Aivaras beregint nuvilko išgelbėtajam berniukui kone švininę striukę su visa kuprine, apgobė jį savo sausais viršutiniais drabužiais, o tada berniukai ir mergaitės mažąjį klasės draugą parlydėjo į namus. Visu būriu, kaip patys sakė, kad šio mama nesibartų. Laima Baliulienė, beje, medicinos darbuotoja, gana greitai reikiamais vaistais įtrynė ir atšildė savo sūnų. Deivydas nesusirgo, gal tik nedidelę slogą pasigavo. Po kelių dienų jis mums parodė tą vietą, kur buvo įsmukęs ne savo noru. Eketės jau nebuvo matyti. Šaltis ją spėjo užtraukti ledu. Chuliganišku poelgiu pagarsėjęs nepažįstamasis taip ir liko neišaiškintas. Vis dėlto vaikinui, gal net tos pačios mokyklos auklėtiniui, turėtų būti gėda dėl šitokio išpuolio prieš mažąjį Deivydą Bubulį. Šitaip išdaigaujant, kaip kažin ką, netoli iki mirtinos nuodėmės!
Na, bet negaiškime laiko moralizuodami ir nukreipdami žvilgsnius į ne tik žvejų pamėgtas Kupiškio marias. Po dviejų parų, jau į pavakarį, ten ant ledo sėdėjo vienos rankos pirštais nesuskaičiuojami poledinės žūklės gerbėjai. Tarp jų buvo tai Pyragių kaime pas motiną, tai Malūnų gatvės antruoju numeriu pažymėtame name gyvenantis Sergejus Gorškovas (28 m.), "Slavitos" įmonės darbininkas, bei trejais metais už jį vyresnis Vygantas Šlyžys iš Vilniaus gatvės 79-ojo namo, 45-ojo buto. Jų adresus pateikiame vien todėl, kad pastarajame name besilaikantys Rima ir Algis Minkevičiai nežino, kur ieškoti jų sūnaus Andriaus, miesto pradinės mokyklos pirmokėlio, tikrųjų gelbėtojų. Mums patiems nelengvai pavyko vieną jų sutikti, tuo tarpu kito namuose neradome. Vyganto žmona sakė, jog vyras vėl išvykęs žvejoti, bet, matyt, toliau nuo užtvankos.
Mudu su juo ant ledo įsitaisėme ne per toliausia vienas nuo kito, artėliau kranto, - pasakojo Sergejus Gorškovas. - Ledas dar nebuvo tvirtas, pūtė kone ledinis vėjas, užtat ir laikėmės pakraštėlio. Nekibo. Toli nuo mūsų, turbūt už puskilometrio, marių viduryje matėme ant ledo čiužinėjančius tris vaikigalius. Du iš jų, kaip vėliau paaiškėjo, buvo broliai, o tas mažesnysis, Andrius, vos aštuonerių metų berniūkštis, lyg tyčia ledu čiūžtelėjo į tą vietą, kur prieš dvi dienas vandenyje dar turškėsi laukinės antys. Ledas ten užšalo paskiausiai. Nenuostabu, kad vaikėzas ėmė ir įlūžo. Išgirdau tik vaikų riksmus ir, kai atsigrįžau, išvydau rankomis mostaguojančius berniukus. Viską metėme ir su Vytautu leidomės bėgti, tačiau prieš tai pasičiupome iš anksto pasiruoštas virves. Mat abu esame visko patyrę žvejai, be tokių apsaugos priemonių ant ledo neiname, tačiau šį kartą dievaži gerokai teko paplušėti, kol vaiko sugrubusios rankos pagaliau pastvėrė vėl ir vėl metamą virvę. Labai arti prišliaužti neįstengėme, nes ledas nuo kūno svorio linko ir braškėjo. Be to, nuskuosti tą puskilometrį irgi nebuvo taip paprasta. Bėgome išskleistai, vingiuodami, kad patys neįlūžtume. Dabar iš tikrųjų stebiuosi, kaip tas berniūkštis išsilaikė ant nuolat trūkinėjančios pralaužos krašto. Gal dešimt, gal penkiolika minučių išbuvo tokiame vandenyje, kad nuo sušlapusios virvės ir man, ir Vygantui net pirštai užnėmo. Bet ištraukėme! Tuo tarpu krante buvusi ir visą šį įvykį mačiusi viena moteris, ačiū Dievui, turėjo mobilųjį telefoną. Ji ir paskambino kam reikia. Atvažiavo greitoji pagalba. Į ragą sušalęs vaikėzas vos krutino pamėlusias lūpas. Braškėjo kaip brezentas, vis kartojo: "Noriu namo". Kas tau jį leis, šitiek laiko išbuvusį lediniame vandenyje!
Taigi ir šis nelaimingas atsitikimas, ačiū Dievui, pasibaigė sėkmingai. Po kelių dienų Andrių Minkevičių radome rajono centrinės ligoninės Vaikų skyriuje. Medikai dar jį stebėjo, puoselėjo viltį, kad po šitokių žiemos maudynių galbūt - tfu, tfu, tfu! - taip ir neprikibs plaučių uždegimas. Sūnų aplankiusiai Rimai Minkevičienei, trijų vaikų mamai, dar nieko konkretaus negalėjome pasakyti apie gelbėtojus. Ji, suprantama, norėjo padėkoti tiems drąsuoliams. Dabar jau galės. Adresai žinomi. Į naują žūklę išėjusio Vyganto Šlyžio taip ir nesutikome. Tiek to! Sergejus Gorškovas sakė, jog ant ledo eis tik tada, kai bus saugu. Jo nuomone, suaugęs žmogus šitaip turėtų jaustis, kai ledo storis siekia bent penkis centimetrus.
- Atsargai pridėčiau dar bent vieną centimetrą, - tvirtino rajono priešgaisrinės tarnybos viršininkas pulkininkas leitenantas Romusis Jablonskas, o jo pavaduotojas kapitonas Dangerutis Balčiūnas atkreipė dėmesį į tai, kad ledas turi būti skaidrus, nešaltiniuotas ir nepaplautas srovės. Tatai, girdi, žino visi žvejai, tik vaikai, be abejo, ne.
- Gerai, jog abiejų nelaimingų atsitikimų metu nesutriko nei žvejai, nei vaikai, - sakė Dangerutis Balčiūnas. - Vis dėlto kupiškėnai ant ledo jaučiasi, matyt, saugesni, o žūva, kaip neseniai nutiko Biriečių kaime, iš tikrųjų buitinėmis aplinkybėmis. Vytautas Bagdonas, keturiasdešimt dvejų metų ūkininkas, paliko našlaičiais du vaikus. Ėjo pasisemti vandens, paslydo, per žemą rentinį įkrito į šulinį ir paskendo. Tokios tragedijos mūsų krašte, žinoma, yra retos, bet jos, kartas nuo karto kartojasi. Žodžiu, atsargesniems nepakenktų būti ir ant ledo, ir ant slidaus tako. Paprastai nelaimė atsėlina nelauktai, užtat ir privalu apgalvoti savo veiksmus ir žūklaujant, ir netgi žaidžiant.
