Daiva NORKIENĖ
Vilniaus gyventoja 25 metų Brigita Baronienė bijo draugauti su vyriškiais, kad šie... nemirtų. Iki šiol paslaptingai žūdavo arba sunkiai susirgdavo visi jai artimi vyrai.
Gedulingos vestuvės
Mirtį kaip elementarų biologinį reiškinį suvokia tik policininkai ir medikai. Visiems kitiems žmogaus išėjimas yra paslaptis, o neįprastomis aplinkybėmis jis virsta mistika. Brigita, kurią mirtys persekiojo "pernelyg dažnai", net per vestuves, prie pat namų, aplinkiniams tapo fatališka moterimi. "Akistata" suvokia savo atsakomybę: išspausdinę šiurpoką jaunos moters istoriją bei nuotrauką, galime dar labiau paskatinti aplinkinių nepagrįstą baimę. Todėl iš anksto prašome nepasiduoti prietaringumui.
Brigita, priešingai nei daugelis šiuolaikiškų panelių, laimę įsivaizdavo tradiciškai: mylimasis plius kūdikis plius santuoka. Kai merginai sukako aštuoniolika, visi šie trys dvasinės gerovės atributai per pusantro mėnesio buvo "atimti".
- Tuomet draugavau su tokiu Arvydu, - prisimena moteris. - Laukiausi jo kūdikio ir be galo mylėjau. Ruošėmės susituokti. Staiga, likus dvidešimčiai dienų iki vestuvių, gydytojai nustatė, kad esu užsikrėtusi toksoplazmoze. Jų nuosprendis buvo negailestingas: mano dukrelė dėl galimų komplikacijų ir apsigimimų neturi gimti! Klinikoje cezario pjūvio būdu "pašalino" šešių mėnesių vaisių.
Šiek tiek atsigavusi po dvasinės traumos, pora pradėjo ruoštis vestuvėms. Tai buvo prieš septynerius metus, pavasarį. Trejais metais vyresnis Arvydas Brigitą supažindino su dviem geriausiais savo draugais (vėliau gyvų neliks nei vyro, nei jų), kurie morališkai labai palaikė kenčiančią būsimą jaunamartę. Skirtąją dieną, mamą palikusi ruoštis namuose, Brigita išbėgo į kirpyklą šventiškai susišukuoti. Grįžta, o gimdytoja ją pasitinka juodais drabužiais.
- Mama! Tu ką? Juk mano vestuvės! - nelaimės nuojautos apimta Brigita puolė į neviltį, tačiau netrukus buvo šokiruota: prieš keliolika minučių nuo infarkto numirė tėvas.
Dilemą - tuoktis ar nesituokti - jaunieji sprendė neilgai. Nutarė: linksmybių nebus, tačiau "susirašyti" reikia. Svečių beveik nesusirinko, iš Metrikacijos biuro pora su artimaisiais ir draugais nuvažiavo į mišką, tradiciškai pasivaikščiojo keliais tiltais. Tuo šventė ir baigėsi. Grįžusius jaunavedžius juodai apsitaisiusi motina laimino nesulaikydama raudos. Kažkas linkėjo nepasiduoti netektims, mylėtis ir mylėti, padovanoti savo tautai "šaunių lietuvaičių". Vargu ar kas nujautė, kad mirčių karuselė dar tiktai įsisuka.
Nuskendo "baloj"
Praėjus porai savaičių po vestuvių, Arvydas su trimis draugais išėjo į Vilniuje prie Šeškinės kalno esančią kūdrą maudytis. Išėjo ir nesugrįžo. Iškviesti narai gelbėtojai ilgai ieškojo skenduolio, Brigita ant kranto alpo, o kai visi pamatė ištrauktą Arvydą, iš nuostabos suakmenėjo. Pasirodė, kad jaunas ir sportiškas žmogus prigėrė visai šalia kranto, gylyje, kuris jam tesiekė vos vos aukščiau juosmens. Ir tai dar ne viskas. Vyrukas paskendo su viršutiniais drabužiais, o jo šlepečių narai iš viso neaptiko. Sprendžiant iš visko, žmogus turėjo eiti maudytis apsiavęs ir apsirengęs. Brigita sako, kad "Tarzanke" vadinamoje kūdroje tą mėnesį paskendo trys asmenys, tačiau tai vis tiek nepaaiškina Arvydo žūties. Vienas skenduolio šonas buvo įtartinai nubrozdintas, todėl Brigitai atrodo, jog vyras galėjo būti nužudytas. Tačiau šią versiją patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta, prokuratūra baudžiamosios bylos nekėlė. Medikai konstatavo (kaip visada tokiais atvejais), jog žmogus mirė užspringęs vandeniu. Medikams, kaip ir pareigūnams, tai buvo natūrali biologinė baigtis "dėl neatsargumo".
Antrasis sirgdavo
Netrukus Brigita ištekėjo antrą kartą ir, galima sakyti, laimingai. Mat vyras nemirė, o iš šios santuokos gimė sveika ir labai graži mergytė Ineta (dabar jai penkeri metai). Tačiau...
- Su Inetos tėvu gyvenome neilgai, - "Akistatai" pasakojo Brigita. - Jis be saiko gėrė, tikriausiai dėl to nuolat sirgdavo kasos uždegimu ir neišeidavo iš ligoninių. Išsituokėme. Dabar jis geria nė kiek ne mažiau, tačiau daugiau nebeserga! Ir kaip nemanyti, jog visus su manimi susijusius vyrus persekioja kažkokia pikta lemtis?!
Po pirmojo vyro, Arvydo, mirties našlę guosdavo ir artimai draugavo du jo bendraklasiai. Vienas iš jų šiemet sausį rastas pasikoręs. Kitas, Jonukas, nuolat liūdnuose apmąstymuose paskendusios Brigitos neapleido iki pat šiųmetės Mirusiųjų pagerbimo šventės. Brigita buvo jo patikėtinė, patarėja, pagalbininkė. Jonas jai vienai iš pirmųjų prisipažino, kad turi širdies draugę ir ruošiasi susituokti. Atėjęs prieš pat Vėlines atrodė laimingas, pakvietė Brigitą į lapkričio 6 dieną turėjusį įvykti gimtadienio vakarėlį. Pasisvečiavo, išėjo. O netrukus jį taip pat rado pasikorusį. Prieš pat Vėlines. Atsisveikinimo raštelio nepaliko. Taip trijų su Brigita draugavusių bendraklasių mirtys aplinkiniams tapo neįmenama mįsle.
Dar viena mirtis
"Paslaptinga žmogžudystė Kalvarijų gatvės rajone" - tokiomis antraštėmis mirgėjo šalies spauda šių metų birželį. Tada Vilniuje buvo aptiktas itin žiauriai sumaitotas buvusio narkomano Michailo Semionovo kūnas. Sulaužyti šonkauliai, iš savo vietos atitrūkusi širdis, veidas mėlynas. Prityręs teismo medicinos ekspertas apžiūrėjo lavoną ir artimiesiems pareiškė: "Aštuoniasdešimt procentų, kad tai - žmogžudystė". Prokuratūra pradėjo ilgą, varginantį ir bevaisį tyrimą.
Sužinoję, jog Michailas Semionovas pastaruosius metus gyveno su "lemtingąja našle" Brigita, pareigūnai išsikvietė ją pasikalbėti.
Žmogžudystės bylą tyrusiems pareigūnams padėti ji galėjo tikrai nedaug. Pirma, ji tikino, kad Miša tėvams padedant narkotikus metė vartoti prieš porą metų, taigi ir draugų tarp narkomanų neturėjęs. Antra, pasak Brigitos, jų neoficiali šeima neturėjo skolų, niekas negrasino, nepersekiojo. Velionio kraujyje narkotikų nesurasta, alkoholio - mažai. Tai kodėl jaunas žmogus ir, anot sugyventinės, tikras namisėda, prižada grįžti aštuntą vakare, o dvyliktą nakties labai paslaptingai pražūsta prie pat namų?
Sostinės mikrorajonas, kuriame sukasi visas Brigitos gyvenimas (ir mirtys), iš tiesų specifinis. Kalvarijų gatvės rajone, o ypač vadinamajame "kaimelyje", klestėte klesti narkotikų platintojai ir vartotojai, gyvena aibė čigonų, čia visi vienas kitą pažįsta, o nusikaltimų ir nusikaltėlių - nors vežimu vežk. Gatvės čia neapšviestos ir "per klaidą" "kaimelyje" apsigyvenantiems padoriems žmonėms vakarais tenka vaikščioti slapstantis už krūmų ir žvalgantis į šalis. Bet kaip tik dėl tokių "kaimiškų" mikrorajono ypatumų nusikaltimai nelieka nepastebėti, visada atsiranda ką nors mačiusių ar girdėjusių liudininkų.
Taigi po netikėtos Michailo mirties (o rado jį Kernavės gatvėje netoli sugyventinės namų) Kalvarijose pasklido kalbos, esą Miša buvęs nužudytas kitur, tik kažkas jį tyčia atvežė ir numetė našlei. Brigita tuoj pradėjo savo tyrimą: susirado senutę įvykio liudininkę. Močiutė papasakojo:
- Einu vakare namo iš kaimynės, žiūriu - keli vyrai Fino gatvėje spardo žmogų. Pasislėpiau už krūmų ir laukiu, kas bus. Sudaužė, leisgyvį įsimetė automobilin ir kažkur nusivežė. Iš drabužių ir sudėjimo - lygiai kaip tavo Michailas.
Našlė močiutę už parankės - einam, girdi, į policiją ir viską papasakok. Ši nuėjo. Pareigūnai pasvarstė, kad gal ir gali būti, jog žmogus buvo užmuštas vienoje vietoje, o numestas kitoje, tačiau nerado motyvo tokiam nelogiškam poelgiui: kam tampytis su lavonu, jeigu neketini jo slėpti? Mat vargšas Miša buvo aptiktas ne kur nors giliai krūmuose, o pačiame kelkraštyje. Pastaruoju metu pareigūnai jau linksta prie versijos, kad M. Semionovas tapo ne nužudymo, o autoįvykio auka, tik Brigita tokią nuostatą laiko esant nelogiška.
Šiandien Brigita džiaugiasi tik tuo, kad augina gražią ir sveiką dukrytę.
- Daugiau neturiu nieko: nei darbo, nei laimės, nei pinigų, - guodėsi B. Baronienė. - Pripratau prie tų laidotuvių.
Jauna moteris, kalbėdama apie savo likimą, vis dar sugeba šypsotis.
