Daiva NORKIENĖ
Vilniaus gyventoja 25- erių metų Brigita Baronienė bijo draugauti su vyriškiais, kad šie... nemirtų. Iki šiol paslaptingai žūdavo arba sunkiai susirgdavo visi jai artimi vyrai. Paskiausia, užklupusi prieš pat mirusiųjų šventę, draugo žūtis (po ilgos laidotuvių grandinės), matyt, perpildė kažkokią taurę: nuo Brigitos nusigręžė kelios bičiulės, o savame Kalvarijų mikrorajone jaunos moters jau šalinasi prietaringos bobutės: pamačiusios sprunka į kitą gatvės pusę. Sostinės teisėsauga, susidūrusi su šiuo fenomenu, elgiasi taip pat neįprastai: regis, akivaizdžios žmogžudystės nurašomos kaip nelaimingi atsitikimai.
Gedulingos vestuvės
Mirtį kaip elementarų biologinį reiškinį suvokia tik policininkai ir medikai. Visiems kitiems žmogaus išėjimas yra paslaptis, o veikiant neįprastoms aplinkybėms, jis virsta mistika. Brigita, kurią mirtys persekiojo "per daug dažnai" (būdo aplinkybė), net per vestuves (laiko), prie pat namų (vietos), aplinkiniams tapo fatališka moterimi. "Akistata" suvokia savo atsakomybę: išspausdinę šiurpoką jaunos moters istoriją bei nuotrauką, galime dar labiau paskatinti aplinkinių nepagrįstą baimę. Todėl iš anksto prašome nepasiduoti prietaringumui.
Brigita, priešingai nei daugelis šiuolaikiškų panelių, laimę įsivaizdavo tradiciškai: mylimasis plius kūdikis, plius santuoka. Kai merginai sukako aštuoniolika, visi šie trys dvasinės gerovės atributai per pusantro mėnesio buvo "atimti".
- Tuomet draugavau su tokiu Arvydu, - prisimena moteris. - Laukiausi jo kūdikio ir be galo mylėjau. Ruošėmės susituokti. Staiga, likus dvidešimčiai dienų iki būsimų vestuvių, gydytojai nustatė, kad esu užsikrėtusi toksoplazmoze. Jų nuosprendis buvo negailestingas: mano dukrelė dėl galimų komplikacijų ir apsigimimų neturėjo gimti! Klinikoje cezario pjūvio būdu "pašalino" šešių mėnesių vaisių.
Šiek tiek atsigavusi po dvasinės traumos, pora pradėjo ruoštis vestuvėms. Tai buvo prieš septynerius metus, pavasarį. Trejais metais vyresnis Arvydas Brigitą supažindino su dviem geriausiais savo draugais (vėliau tarp gyvųjų neliks ir vyro, ir jų), kurie morališkai labai palaikė kenčiančią būsimą jaunamartę. Skirtąją dieną, mamą palikusi ruoštis namuose, Brigita išbėgo į kirpyklą šventiškai susišukuoti. Grįžta, o jos gimdytoja pasitinka juodais drabužiais.
- Mama! Tu ką? Juk mano vestuvės! - nelaimės nuojautos apimta Brigita puolė į neviltį. Netrukus buvo šokiruota: prieš keliolika minučių ištikus infarktui numirė tėvas.
Dilemą, tuoktis ar nesituokti, jaunieji sprendė neilgai. Nutarė: linksmybių nebus, tačiau "susirašyti" reikia. Svečių beveik nesusirinko, iš metrikacijos biuro pora su artimaisiais ir draugais nuvažiavo į mišką, tradiciškai pasivaikščiojo keliais tiltais, tuo šventė ir baigėsi. Grįžusius jaunavedžius juodai apsitaisiusi motina laimino nevaldydama raudos. Kažkas linkėjo nepasiduoti netektims, mylėtis ir mylėti, padovanoti savo tautai "šaunių lietuvaičių". Vargu ar kas nujautė, kad mirčių karuselė dar tiktai įsisuko.
Nuskendo "baloj"
Praėjus porai savaičių po vestuvių, Arvydas su trimis draugais išėjo į Vilniuje prie Šeškinės kalno esančią kūdrą maudytis. Išėjo ir nesugrįžo. Iškviesti narai gelbėtojai ilgai ieškojo skenduolio, Brigita alpo ant kranto, o kai visi pamatė ištrauktą Arvydą, suakmenėjo iš nustebimo. Pasirodė, jaunas ir sportiškas žmogus prigėrė visai šalia kranto, gylyje, kuris jam tesiekė vos vos aukščiau juosmens. Ir tai ne viskas. Vyrukas paskendo apsirengęs viršutiniais drabužiais, o jo šlepečių narai iš viso neaptiko. Sprendžiant iš visko, žmogus turėjo eiti maudytis apsiavęs ir apsirengęs. Brigita sako, kad "Tarzanke" vadinamoje kūdroje tą mėnesį paskendo iš viso trys asmenys, tačiau tai vis tiek nepaaiškina Arvydo žūties. Skenduolio vienas šonas buvo įtartinai nubrozdintas, todėl Brigitai atrodo, jog vyras galėjo būti nužudytas. Tačiau šią versiją patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta, prokuratūra baudžiamosios bylos nekėlė. Medikai konstatavo (kaip visada tokiais atvejais būna), jog žmogus numirė užspringęs vandeniu. Medikams, kaip ir pareigūnams, tai buvo natūrali biologinė baigtis "dėl neatsargumo". Tiktai aplinkiniai labai greit susiorientavo, kad iš tos "natūralios" ir "biologinės" galima pasidaryti atrakciją: kai tik per vieną mėnesį vyrų netekusios mama su dukteria eidavo sostinės Kalvarijų gatve, pažįstami kumšėdavo vienas antrą: "Žiūrėk, žiūrėk! Antai eina dvi našlės!"
Antrasis sirgdavo
Neužilgo Brigita ištekėjo antrą kartą ir, galima sakyti, laimingai. Mat vyras nemirė, o iš šios santuokos gimė sveika ir labai graži mergytė Ineta (dabar jai penkeri metai). Tačiau...
- Su Inetos tėvu gyvenome neilgai, - "Akistatai" pasakojo Brigita. - Jis be saiko gerdavo, tikriausiai dėl to nuolat sirgdavo kasos uždegimais ir neišeidavo iš ligoninių. Išsituokėme. Dabar jis geria nė kiek ne mažiau, tačiau daugiau nebeserga! Ir kaip nemanyti, jog visus su manimi susijusius vyrus persekioja kažkokia pikta lemtis?!
Po pirmojo vyro Arvydo mirties našlę guosdavo ir artimai draugavo du jo bendraklasiai. Vienas iš jų šiemet sausį rastas pasikoręs. Kitas, Jonukas, nuolat liūdnuose apmąstymuose paskendusios Brigitos neapleido iki pat šiemetės mirusiųjų pagerbimo šventės. Brigita buvo jo patikėtinė, patarėja, pagalbininkė. Jonas jai vienai iš pirmųjų prisipažino, kad turi širdies draugę ir ruošiasi susituokti. Atėjęs prieš pat Vėlines atrodė laimingas, pakvietė Brigitą į lapkričio 6 dieną turėjusį įvykti gimtadienį. Pasisvečiavo, išėjo. O netrukus jį taip pat rado pasikorusį. Prieš pat Vėlines. Atsisveikinimo raštelio nepaliko. Taip trijų su Brigita draugavusių bendraklasių mirtys aplinkiniams tapo neįmenama mįsle.
Nebėra Michailo, nebėr jo kūdikio
"Paslaptinga žmogžudystė Kalvarijų gatvės rajone", - tokiomis antraštėmis mirgėjo šalies spauda šių metų birželį. Tada Vilniuje buvo aptiktas itin žiauriai sumaitotas buvusio narkomano Michailo Semionovo kūnas. Sulaužyti šonkauliai, širdis atitrūkusi iš savo vietos, veidas mėlynas. Prityręs teismo medicinos ekspertas apžiūrėjo lavoną ir artimiesiems pareiškė: "Aštuoniasdešimt procentų, kad tai - žmogžudystė". Prokuratūra pradėjo ilgą, varginantį ir bevaisį tyrimą.
Sužinoję, jog Michailas Semionovas pastaruosius metus gyveno su "lemtingąja našle" Brigita, pareigūnai išsikvietė ją pokalbiui. Ko gero, įtarė dėl jo mirties. Mat pirmiausia tardytojas ėmėsi daryti psichologinį spaudimą.
- Nori pasižiūrėti, kaip jis atrodė? Kas liko iš kūno? - pažėrė prieš Brigitą ant stalo pluoštą šiurpokų įvykio vietos fotografijų.
Brigita nenorėjo. Žmogžudystės bylą tyrusiems pareigūnams padėti ji galėjo tikrai nedaug. Pirma, ji tikino, kad Miša narkotikus, tėvams padedant, metė prieš porą metų, taigi ir draugų tarp narkomanų neturėjęs. Antra, pasak Brigitos, jų neoficiali šeima neturėjo skolų, niekas negrasino, nepersekiojo. Velionio kraujyje narkotikų nesurasta, alkoholio - mažai. Tai kodėl jaunas žmogus ir, anot sugyveninės, tikras namisėda, prižada grįžti aštuntą vakare, o dvyliktą nakties labai paslaptingai pražūsta prie pat namų?
Sostinės mikrorajonas, kuriame sukasi visas Brigitos gyvenimas (ir mirtys), iš tiesų specifinis. Kalvarijų gatvės rajone, o ypač vadinamajame "kaimelyje", klestėte klesti narkotikų platintojai ir vartotojai, gyvena aibė čigonų, čia visi vienas kitą pažįsta, o nusikaltimų ir nusikaltėlių - nors vežimu vežk. "Akistatos" žurnalistai, pavakare užsukę dėl interviu, buvo vieno iš įvykių liudininkai: artimiausioje tarpuvartėje kažkas kažką smaugė, girdėjosi klyksmas ir švokštimas, o žurnalistei nespėjus susigaudyti nei kur, nei kodėl, nei kas, akimirksniu viskas nurimo. Tik trys vyrai iš "pavojingos" tarpuvartės skubiai išsilakstė į tris skirtingas puses. Gatvės čia neapšviestos, ir "per klaidą" kaimelyje apsigyvenantiems padoriems žmonėms vakarais tenka vaikščioti slapstantis už krūmų ir žvalgantis į šalis. Bet kaip tik dėl tokių "kaimiškų" mikrorajono ypatumų nusikaltimai nelieka nepastebėti, ir visada atsiranda ką nors mačiusių ar girdėjusių liudininkų.
Taigi po netikėtos Michailo mirties (o rado jį Kernavės gatvėje netoli sugyventinės namų) Kalvarijose pasklido kalbos, esą Miša buvęs nužudytas kitur, tik kažkas jį tyčia atvežė ir numetė našlei. Brigita tuoj pradėjo savo tyrimą: susirado senutę įvykio liudininkę. Močiutė papasakojo: "Einu vakare namo iš kaimynės, žiūriu - keli vyrai Fino gatvėje spardo žmogų. Pasislėpiau už krūmų ir laukiu, kas bus. Sudaužė, leisgyvį įsimetė automobilin ir kažkur nusivežė. Iš drabužių ir sudėjimo - lygiai kaip tavo Michailas". Našlė močiutę už parankės: einam, girdi, į policiją ir viską papasakok. Bobutė nuėjo. Pareigūnai pasvarstė, kad gal ir gali būti, jog žmogus buvo užmuštas vienoje vietoje, o numestas kitoje. Tačiau nerado motyvo tokiam nelogiškam poelgiui: kam tampytis su lavonu, jeigu neketini jo slėpti? Mat vargšas Miša buvo aptiktas ne kur nors giliai krūmuose, o pačiame kelkraštyje. Pastaruoju metu pareigūnai jau linksta prie versijos, kad M. Semionovas tapo ne nužudymo, o autoįvykio auka, tik Brigita tokią nuostatą laiko esant nelogiška.
Po Michailo mirties nebeliko ir jo su Brigita būsimo kūdikio: moteris susirgo ir vaisiaus neišnešiojo.
Šiandien nuo Brigitos nusigręžė didelė dalis buvusių gerų draugių ir draugų: bijo giltinės dalgio. "Kartą pasiguodžiau bičiulei, jog kažko spaudžia širdį. O ji: "Kiek tu gali visus laidoti - turi ateiti ir tavo pačios eilė!" - guodėsi žurnalistei B. Baronienė. - Visa, ką užgyvenau, yra graži ir sveika dukrytė Ineta. - Daugiau neturiu nieko: nei darbo, nei laimės, nei pinigų". Brigita teigia, kad susirasti draugą net negalvojanti - pavargo nuo jų mirčių. Į laidotuves ji kviečiama dažniau negu į gimtadienius. "Pripratau prie tų laidotuvių", - jauna moteris, kalbėdama apie savo likimą, vis dar sugeba šypsotis. Nors kartais dėl keistos aplinkinių reakcijos jai jau darosi nebejuokinga: viena prietaringa Kalvarijų bobulė išvydusi Brigitą... puola į kitą gatvės pusę ir žegnojasi. Turbūt dėl to "Akistatos" žurnalistę pašnekovė net ir neklausiama ramino: nelaimės persekioja tik su ja bendraujančius vyrus, ne moteris!
