Irena ZUBRICKIENĖ
Nuolatinio darbo neturintis, Obelinės sodų bendrijoje (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) gyvenantis Petras Anelauskas (48 m.), išgirdęs Kauno apygardos teismo jam paskelbtą griežtą nuosprendį - dešimt metų praleisti pataisos namuose už buvusio bendramokslio tyčinį nužudymą, neigiamų emocijų nedemonstravo. Pastaruoju metu valkatos gyvenimą gyvenęs vyras greičiausiai pasiilgęs šiltų namų, pastogės virš galvos ir kasdien garantuotos lėkštės sriubos.
Rado 50 litų, todėl gėrė
Praėjusių metų spalio 21-osios rytą Petras, "tradiciškai" vaikštinėdamas Marijampolėje aplink parduotuves ir ieškodamas vertingesnių daiktų, aptiko kažkieno pamestus 50 litų. Vyras labai nudžiugo ir nutarė atšvęsti. Lyg tyčia jis netrukus miesto centre sutiko du likimo brolius - tokius pat valkatas. Vienas jų - Liudvinaviniu pravardžiuojamas Julius Šalaševičius (53 m.) - sutiko palaikyti Petrui kompaniją ir "aplaistyti" retą radinį. Vieną butelį degtinės vyrai tuoj pat išgėrė pažįstamo žmogaus sode. Paskui abu ėjo dar į kelias parduotuves - pirko svaigalų ir gėrė. Atsidūrę miesto pakraštyje esančioje Sasnavos gatvėje valkatos užėjo pas pilstuką pardavinėjančią tokią Teresę ir, nusipirkę puslitrį, patraukė tolyn. Kai priėjo vieną namą, Petras pasakė, kad "čia gyvena pažįstamas", ir, liepęs Juliui palaukti prie tvoros kampo, nuėjo į vidų. Juliui nusibodo laukti draugo rūkant ir gurkšnojant tiesiai iš butelio. Girtumas vyrą migdė, todėl benamis patraukė savais keliais. Anot Juliaus, kiek atsimena, tą naktį jis praleido miegodamas krūmuose.
Įsižeidė, nes pasijuto atstumtas
Tuo metu Petras, užėjęs pas Kęstutį Žiemį (47 m.), rado jį gulintį lovoje. Kartu buvo dar du vyrai, kurie netrukus išėjo. Petras ir Kęstutis gerai pažinojo vienas kitą, nes kadaise kartu mokėsi internate - buvo panašaus likimo nelaimingi vaikai. Pastaruoju metu vyrai beveik nebendraudavo, nes gyveno toli vienas nuo kito, tačiau susitikę pasisveikindavo ir pasikalbėdavo.
Nuo išgerto alkoholio apsvaigęs Petras siūlė Kęstučiui pas jį kartu dar išgerti. Rodė ir atsineštą butelį. Pastogės šeimininkas buvo jau neblaivus ir švęsti nebenorėjo, todėl atsisakė. Vienu momentu Petras buvo pasiėmęs Kęstučio cigaretes, kurias jų savininkas piktai pareikalavo grąžinti. Bičiuliai suirzo: vienas - turbūt todėl, kad jo namuose šeimininkauja nekviestas svečias, o kitas - kad neįvertinti jo geri ketinimai ir "lauktuvės". Piktuoju Kęstučio "lydimas" pro duris Petras įsižeidė ir staiga atsisukęs du kartus dūrė draugui į pilvą iš savo drabužių kišenės išsitrauktu ir skubiai atlenktu peiliu. Išliejęs pyktį smurtautojas pasišalino net neatsisukdamas. Kur jis tada, vėlų vakarą prie tvoros neberadęs palikto laukti Juliaus, nuėjo, tikino neprisimenąs.
Merdintį, kraujais paplūdusį Kęstutį Žiemį, sukniubusį prie savo lovos, tą patį vėlų vakarą aptiko pas jį užėjęs kaimynų sūnus. Jis suprato, kad švelniai visų Žiemeliu vadinamas kaimynas tapęs smurto auka. Nelaimėlis, nugabentas į ligoninę, mirė. Medikai teigė, kad nelaimėliui peilio dūriais perdurtos žarnos, pažeisti kiti vidaus organai. Mirtis vyrą ištiko dėl nukraujavimo.
Vargino klaidus tyrimas
Iš pradžių sunkiai sekėsi aiškintis žiauraus nusikaltimo kaltininką. Pareigūnai žinojo, kad pas geraširdį, šeimos neturėjusį ir išgerti mėgusį Kęstutį Žiemį dažnai rinkdavosi įvairios bendraminčių kompanijos. Iškart buvo sulaikytas nužudytojo kaimynas Juozas S., su kuriuo Kęstutis tądien buvo gėręs. Įtarimams nepasitvirtinus vyras buvo išleistas. Pareigūnai tikėjosi reikalingų žinių gauti iš Kęstučio bičiulio Justino D., tačiau šis po kelių dienų buvo rastas... negyvas savo šeimininko namų šulinyje (įvykis traktuojamas kaip nelaimingas atsitikimas).
K. Žiemio durys labiausiai buvo atviros benamiams, kuriuos Žiemelis užjautė ir visada priimdavo. Pareigūnams surasti tuos benamius, kai jie nežinia kur nakvoja ir per dieną gali pakeisti kelias savo kelionių "stoteles", buvo nelengva užduotis. Vis dėlto po keturių parų buvo sulaikytas Liudvinavinis - Julius Šalaševičius, kurį pareigūnai aptiko besikuičiantį šiukšlių konteineriuose. Kelis kartus teistas valkata neigė nužudęs Kęstutį, tačiau buvo suimtas. Kriminalistai operatyviniais duomenimis lyg buvo nustatę galimą konflikto priežastį (Julius esą galėjo būti pavadintas "gaidžiu"), ketino palyginti suimtojo kraują su įvykio vietoje rastais kraujo pėdsakais ir panašiai. Kaip vėliau džiaugėsi (tuoj paaiškės, kad be reikalo!) kriminalistai, Julius, esą kelias dienas pavedžiojęs juos už nosies, lyg ir prisipažino per konfliktą peiliu sužalojęs Kęstutį, tik negalėjo pasakyti (neprisiminė) priežasties, dėl kurios griebęsis peilio. Būdamas areštinėje jis, tarsi vis dar dvejotų, kartojo, kad galėjęs nužudyti jis, o galėjęs ir ne jis - esą prisipažinti visada suspėsiąs. Vyras tikino, kad tomis dienomis labai gėrė ir nieko nebeprisimena. Kaip "Akistatai" sakė Marijampolės prokuratūros pareigūnai, labiausiai suimtuoju tikėjo įvykį tyrusi policijos tyrėja Aldona Vilkienė, kuri, apklaususi daugybę žmonių, ragino kriminalistus ieškoti J. Šalaševičiaus buvusio bendradarbio Petro Anelausko, kad būtų galima visą surinktą tyrimo medžiagą apibendrinti, palyginti kai kuriuos faktus, juos patvirtinti ir nustatyti tikrąjį kaltininką.
Tik po K. Žiemio nužudymo praėjus pusantro mėnesio, pareigūnai sulaikė P. Anelauską. (Tuo metu Julius Šalaševičius sėdėjo Lukiškėse ir, anot kai kurių policininkų, visai neboikotavo - esą tik džiaugėsi būdamas belangėje, nes ir nešalo, ir nebadavo.) Vyras neneigė spalį svečiavęsis pas Kęstutį ir su juo susipykęs, todėl sužalojęs. Jis prasitarė lyg ir tikėjęsis pareigūnų vizito, tačiau teigė niekur nuo jų nesislapstęs - tiesiog nežinojęs, kad jo peilio dūriai pasibaigę Kęstučio mirtimi. Petras buvo suimtas. Jo kaltė vėliau buvo patvirtinta ne vien prisipažinimu, bet ir kitais įrodymais. Julius Šalaševičius, už grotų "šildęsis" beveik du mėnesius, buvo išleistas. Jis šioje istorijoje teliko liudininkas, tačiau į teismą Kaune nesivargino vykti.
Abiejų - randais paženklinti likimai
Teisme P. Anelauskas gailėjosi, kad jo vizitas pas seniai matytą vaikystės draugą baigėsi taip tragiškai, ir nieko neneigė. Anksčiau tris kartus už vagystę, chuliganizmą ir pasikėsinimą nužudyti teistas Petras pastaruoju metu pareigūnams nebuvo užkliuvęs - netgi buvo charakterizuojamas teigiamai, laisvėje ramiai gyveno septynerius metus. Nors buvo įsikūręs sodų bendrijoje atokiau nuo Marijampolės, tačiau šiame mieste lankydavosi dažnai. Čia vienišas vyras prasimanydavo įvairiausių darbų, iš kurių ir pragyvendavo. Kartais Petras likdavo nakvoti Marijampolėje, kur atokesnėje vietoje buvo įsikūręs į palapinę panašų būstą, praeiviui nekeliantį jokių iliuzijų apie čia galintį gyventi žmogų. Jeigu užsidirbęs Petras prisikaupdavo maisto atsargų kelioms dienoms, patraukdavo į savo sodus. Vyras nelengvai vertėsi nuo pat vaikystės, kai anksti liko našlaitis.
Nužudytojo K. Žiemio - irgi tragiškas likimas. Labai besigailintys jo kaimynai pasakojo, kad vyras niekada nebuvo sukūręs savo šeimos, neturėjo nuolatinio darbo, beveik nebendravo su savo giminaičiais. Jis buvo ramus ir labai paslaugus žmogus. Kalbama, kad kadaise Kęstutis matė, kaip jo tėvas nušovė savo žmoną, o paskui ir pats nusišovė. Be mamos likęs vaikas laikėsi su vieninteliu broliu, gyveno internate. Praėjus keleriems metams Kęstučio brolis iš gyvenimo pasitraukė savo noru, tad Kęstutis liko vienas kaip pirštas, paženklintas skaudžių išgyvenimų. Taip jis leido ir paskutines savo gyvenimo dienas.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Jeigu ne tyrėja Aldona Vilkienė, šiandien K. Žiemio nužudymas galėjo būti dar neatskleistas arba dėl to apkaltintas niekuo dėtas žmogus
