Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio įžeidimo. Sigitas Vilkas (beje, nepilnametis) A. Rutkauskui kaip draugui pasakė, jog viena Jonavos gyventoja - Marija Ramaškevičiūtė - yra pasileidėlė. Tą patį vakarą į jo namus, esančius Jonavos rajone, atvažiavo didelė kompanija: jau minėtas A. Rutkauskas, R. Katilius ir "pasileidėle" pavadinta moteris bei jos draugė Dalia Jurkūnienė. Atvykėliai Sigitą sumušė ir išsinešdino.
Pastarasis vis dėlto nusprendė nedovanoti ir kitądien, pasivadinęs brolį ir savo draugą A. Sapanavičių, išvyko aiškintis su skriaudėjais. Nukentėjėlis mušeikoms pagrasino pasiskųsiąs policijai, jeigu šie nesumokėsią jam 100 litų. Pastarieji sutiko sumokėti reikalaujamą sumą (vėliau teisme jie tvirtino, jog Sigitas Vilkas bei kartu su juo atvykęs Andrius Matutis reikalavo 1 000 litų), tačiau liepė ateiti vėliau. Apie vidurdienį gatvėje Sigitas su Andriumi sutiko M. Rutkauską, M. Ručinską bei R. Katilių, kurie pasiūlė kartu išgerti alaus, draugiškai pasišnekėti ir aptarti visus šiuos reikalus.
Netrukus vyrų kompanija gurkšnojo alų Neries pakrantėje. Begeriant ir besišnekučiuojant pasirodė dar vienas stambus plačiapetis vyriškis, kuris prisistatė esąs "atostogaujantis kriminalistas". Be jokių paaiškinimų "kriminalistas", laikant kitiems trims čionai buvusiems jonaviškiams, sumušė S. Vilką ir A. Matutį, iš pastarojo atėmė piniginę su automobilio dokumentais ir dingo lygiai taip pat, kaip ir buvo pasirodęs. Matydami, jog reikalai krypsta blogon pusėn, Sigitas ir Andrius bandė pasišalinti, tačiau kompanija, į kurios pinkles jie papuolė, vyrukų jau nepaleido. Privertę upėje nusiprausti sukruvintus veidus, jonaviškiai savo aukas parsivedė į Marijos Ramaškevičiūtės butą.
Vėliau S. Vilkas tikino, jog pabėgti ar kaip nors išvengti tolesnio susidūrimo su agresyviai nusiteikusiais jaunuoliais nebuvo jokios galimybės. Nors buvo pats vidurdienis, aplink nebuvo matyti žmonių, į kuriuos būtų buvę galima kreiptis pagalbos.
Na, o įvykius, kurie toliau klostėsi Marijos bute, jau būtų galima pavadinti vienu žodžiu - egzekucija. Iš pradžių A. Rutkauskas, M. Ručinskas ir R. Katilius virve surišo abiem jaunuoliams rankas bei kojas ir įstūmę palėpėn paliko. Po kiek laiko juos lyg sugautus žvėrelius ištempė "į dienos šviesą", t. y. į virtuvę, ir ėmė be perstojo mušti, spardyti, daužyti kočėlu. Intensyvus mušimas vyko su pertraukomis. Net ir abi moterys - M. Ramaškevičiūtė bei D. Jurkūnienė - su pasitenkinimu demonstravo savo narsą - smogdavo vaikinams kumščiu arba įspirdavo. Pamosavę kumščiais, "pamiklinę" kojas, egzekutoriai keldavo degtinės taureles ir netgi siūlė išgerti savo kankiniams. S. Matutis gurkštelėjo alkoholio ir pasiūlė tą patį padaryti savo nelaimės draugui, priminęs, jog mažiau skaudės. V. Matutis bandė pabėgti, tačiau tai jam brangiai kainavo - vaikinas buvo mušamas itin negailestingai. Iki pat vėlaus vakaro teisiamieji lėbavo ir nuolat mušė nukentėjėlius.
Vėliau teisme S. Vilkas teigė negalįs visko prisiminti, nes iš skausmo tai prarasdavęs, tai vėl atgaudavęs sąmonę. Galiausiai jau naktį A. Rutkauskas su R. Katiliumi nusprendė surasti trečiąjį "teisybės ieškotoją" A. Sapanavičių, kuris kartu su aukomis rytą buvo atvykęs aiškintis į Marijos butą. Tačiau nors į "paiešką" buvo įtrauktas ir S. Vilkas, po kurio laiko visiems teko grįžti tuščiomis. Štai tuomet smurtautojai pamatė savo "veiklos" rezultatus - A. Matutis gulėjo be gyvybės ženklų. Nusprendęs, jog reikia atikratyti nusikaltimo liudininku, savo bendrininkui A. Rutkauskui R. Katilius paliepė perėžti gerklę likusiam įkaitui S. Vilkui. Vykdytojas keletą kartų brūkštelėjo peiliu Sigitui per gerklę ir šis neteko sąmonės. Po kiek laiko atsigavęs vaikinas išgirdo, kaip žudikai tariasi specialiai išlaužti duris ir, imitavę tariamą įsibrovimą, apkaltinti savo aukas. Pasinaudojęs tamsa ir susilpnėjusiu nusikaltėlių budrumu, S. Vilkas pagaliau slapčia ištrūko iš žiaurių kankintojų rankų - pabėgo iš buto. Paryčiui parsigavęs namo nukentėjėlis apie nelaimę pranešė Andriaus tėvams. Šie žiauriai nukankinto sūnaus kūną rado paguldytą pievoje ant statybinių blokų krūvos.
Beje, susižalojo ir egzekucijos vykdytojai - mušdamas savo aukas, A. Rutkauskas susilaužė delnikaulį, o M. Ručinskas nusibrozdino plaštaką.
Stoję prieš teismą visi teisiamieji (išskyrus M. Ručinską, kuris tikino esąs nekaltas) savo kaltę pripažino tik iš dalies. Esą jie vaikinus tik šiek tiek "paauklėję", kad šie nereikalautų pinigų.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė kitaip. Visi trys teisiamieji buvo pripažinti esą kalti ir nuteisti kalėti. A. Rutkauskas už grotų praleis 15, o M. Ručinskas su R. Katiliumi - po 17 metų. Beje, pastariesiems dviem kalėjimo duonos skonis jau gerai pažįstamas - jie anksčiau po keletą kartų teisti.
