Ši istorija nutiko vienos aukštosios mokyklos studentų bendrabutyje audringais jos herojaus, pavadinkime jį Jonaičiu, studentavimo laikais. Turėjo Jonaitis draugužę, kuri gyveno bendrabutyje ir kurią jis kartkartėm aplankydavo. Ir štai vieną vakarą, neblogai "apšilęs" nuo alaus ir stipresnių velnio lašų, pasiilgęs moteriško švelnumo "įvairuoja" Jonaitis į bendrabutį ir jau kone keturpėsčias įvirsta į draugužės kambarį. Šioji, aišku, nė kiek neapsidžiaugia girto svečio vizitu ir, palikusi jį vieną, išeina į kitą kambarį pas draugę. Vyrukui nieko kita nelieka (o ir jėgos neleidžia), tik virsti į tuščią draugės lovą ir ramiai užmigti.
Toliau įvykiai klostosi kaip kine. Jonaitį prižadina triukšmas už lango. Net staiga prižadintas ir neblaivus jis supranta: kažkas ropščiasi lietvamzdžiu aukštyn, mėgindamas pasiekti reikiamą aukštą. Galiausiai tas kažkas pasiekia langą, stebėtinai greitai jį atidaro ir įvirsta į kambarį, kuriame prieglobstį rado istorijos herojus. Sprendžiant pagal tikslius nepažįstamojo judesius, kelias į Jonaičio draugės kambarį jam buvo gerai žinomas. Kol Jonaitis tylėdamas bando suvokti, kas gi vyksta, naktinis svečias, netardamas nė žodžio, mikliai nusirengia ir šmurkšteli šilton lovon. Verta priminti, kad visa tai vyko naktį, tad ką nors įžiūrėti tamsoje buvo neįmanoma. Kita scena vyksta absoliučioje tyloje.
Nakties svečias, atsigulęs į lovą, paima gulinčio Jonaičio ranką ir užsideda ant savo vyriškojo organo.
Pauzė. Tyla.
Jonaitis, nesugalvojęs nieko geresnio, ima nepažįstamojo ranką ir deda ją ant savojo organo.
Pauzė.
Svečias akimirksniu pašoka, apsirengia, atidaro langą ir tarsi kulka lietvamzdžiu leidžiasi žemyn...
