Lūžęs rusų balerinos Ninos Zmijevec šonkaulis Vilniaus baletomanams padovanojo susitikimą su Egle Špokaite - penktadienį (03.14) ji šoko pagrindinį vaidmenį Boriso Eifmano balete “Raudonoji Žizel”.
Eglei Špokaitei - šiuo metu pačiai talentingiausiai mūsų trupės balerinai - praėjusio baleto sezono pabaiga ir šio pradžia buvo labai sudėtinga. Įtemptose tarptautinių gastrolių gniaužtuose ją laikė Eimunto Nekrošiaus “Otelas”, kuriame E. Špokaitė be dublerių vaidina Dezdemoną, be to, keliomis operacijomis teko malšinti įsisenėjusius kojos - pagrindinio šokėjos instrumento - skausmus.
Rudenį pasirodžiusi 3 spektakliuose - “Graike Zorboje”, “Raudonojoje Žizel” ir “Romeo ir Džuljetoje” - beveik visą žiemą šokėja turėjo paisyti griežtų gydytojų rekomendacijų, o jei ne Ninos Zmijevec šonkaulis, reabilitacija turėjo tęstis iki baleto “Romeo ir Džuljeta”, kuris bus rodomas šį trečiadienį.
Be stiprių artistinių pajėgų vienas naujausių baleto trupės spektaklių pagal garsios XX a. I pusės rusų balerinos Olgos Specivcevos gyvenimą nesunkiai virstų patetiška melodrama. Laimė, kad Nacionalinėje baleto trupėje dar yra kūrybinio potencialo, sugebančio pripildyti painius šio spektaklio dramaturgijos vingius įdomios ir jaudinančios artistinės materijos.
Eglės Špokaitės Balerina dėmesį atkreipia pačiose pirmosios baleto scenose - iš karto dėmesį patraukia grakštus, trapus jos siluetas kiek palenkta galva, kurio harmoningas grožis netrunka įgauti ryškių, ekspresyvių ir liguistų atspalvių. Tai personažas, kurio biografija ir lemtis įrašyta pačiose pirmosiose jos pozose - vėliau šias užuominas artistė plėtoja pasitelkdama pribloškiančias draminės, net tragedinės vaidybos atsargas.
E. Špokaitė šokį ištirpina vaidyboje, sugeba pozoms ir gestams suteikti tokių niuansų, kurie kalba apie autentišką, “čia ir dabar” gimstančiais išgyvenimais pagrįstą kūrybą. Balerinos muzikalumas taip pat labai savitas - jos judesių ritmika neiliustruoja muzikinių struktūrų, o kuria savarankišką sceninio gyvenimo tūrį, kuriame atsimušę muzikinių emocijų raibuliai įgauna naują, žmogiškais jausmais pagrįstą kokybę.
Iš visų Balerinai sukurtų choreografinių epizodų pati įtaigiausia - II veiksmo “Žizel” scena Paryžiuje, kur išradingai varijuojama autentiškos choreografijos motyvais. Balerinos-Žizel pasirodymas, jos šokiai su Partneriu-Albertu, nepaprastai įtaigi išprotėjimo scena ne tik įtikino E. Špokaitės perteikiamų “Raudonosios Žizel” jausmų gelme - priminė ir balerinos sukurtą baltosios Žizel paveikslą, kurio neteko matyti daugiau nei porą metų
“Raudonosios Žizel” variklis - Balerinos santykiai su trimis vyrais - Mokytoju, Čekistu ir Partneriu. Įtaigiai, nuosekliai Mokytojo vaidmenį kuria Raimondas Maskaliūnas - griežtai pedagogiškame jo požiūryje į mokines justi ir nuoširdaus susirūpinimo gaidelė, o duetuose su Balerina artisto plastikoje bei judesiuose lengvai galima įskaityti iš anksto pasmerktą santūrios meilės jausmą.
Aurelijaus Daraškevičiaus Čekistas - šiandien bene pats brandžiausias šio artisto vaidmuo, tvirtėjantis, ryškėjantis su kiekvienu spektakliui. Revoliucinės Rusijos masė choreografo traktuojama vienaprasmiškai, akcentuojant jos visa griaunančią jėgą, tačiau A. Daraškevičius šios masės pagrindinį herojų kuria neapsiribodamas neigiamomis charakteristikomis. Brutali jo jėga slepia savy kažkokį švelnumą - nepaisant gana vulgariai, perdėm erotiškai pastatytų Balerinos ir Čekisto duetų plastikos, A. Daraškevičiaus požiūris į Baleriną yra kur kas gilesnis už kūniškus instinktus - beveik švelniai ir nedrąsiai po pirmojo meilės dueto išsikankinusią Baleriną jis apgaubia savo čekistišku apsiaustu.
Ypač įtaigus jų duetas I veiksmo pabaigoje. Čia vėl nėra to savininkiško nuožmumo, kuriuo savo personažą grindžia kitas šio vaidmens atlikėjas Aleksandras Molodovas - A. Daraškevičiaus herojuje aiškiai matyti jausmų kova, kurioje grumiasi visa griaunanti aistra ir pasiaukojanti meilė - būtent ji ir sąmoningas aistros išsižadėjimas parklupdo ir bloškia Čekistą žemėn, o Balerinai leidžia prisijungti prie kiek juokingos emigrantų virtinės.
Po atviros Nerijaus Juškos išpažinties Lietuvos moterims http://www.moteris.lt/03mar/articles/romeo.htm, kurioje šokėjas neslepia skorpioniško savo charakterio ir teigia esąs labai kerštingas, o tam, kas piktybiškai įkando, žada atkeršyti su kaupu net ir po šimto metų, žodžius apie jo kūrybą teks rinkti labai atsargiai. Tačiau kalbant apie N. Jušką penktadienio spektaklyje galima - ne dėl keršto baimės - konstatuoti ryškias jo kaip šokėjo pastangas, vis labiau pastebimą vaidybinį progresą ir įvairėjančias išraiškas.
“Raudonojoje Žizel” N. Juškos kuriamas Partneris patenka į nemažiau komplikuotą meilės trikampį, kurio viršūnėse jis pats, Balerina ir jo Ginklanešys. Choreografui nepakako laiko įtikinamiau atskleisti šių personažų santykių - todėl Partnerio ir jo Ginklanešio homoerotinis ryšys daugiau atrodo kaip duoklė madai ir intriguojančioms smulkmenoms, sukurpta iš švelnių žvilgsnių, apsikabinimų ir gana tiesmuko kojų masažo po teatro teatre scenos II spektaklio dalyje. Choreografas akcentuoja būtent tai, o ne besimezgantį Balerinos ir Partnerio ryšį - todėl Partnerio pasiryžimas atstumti Ginklanešį iliustratyvioje Balerinos išgabenimo į beprotnamį scenos pabaigoje atrodo gana deklaratyviai.
Iš kitų “Raudonosios Žizel” personažų pasižymėjo Igoris Zaripovas-Ginklanešys; pirmą kartą II veiksme Batildą šoko Olga Konošenko; aistringai buvo atlikti naktinio Paryžiaus gyvenimo atmosferą paryškinę fokstrotai ir čarlstonai.
H. Š.
Michailo Raškovskio (ELTA) nuotr.
