Praeitą rudenį Šiuolaikinio meno centras pradėjo įspūdingu “Traukos centru”, kuruotu Tobiaso Bergerio. Sezono pabaigoje - dar sykį Bergeris, šįsyk mažesnis projektas “IKI ir ačiū už IKA” (kitose ŠMC salėse - šiuolaikinė vokiečių fotografija ir Rosemarie Trockel darbų paroda).
Jau “Traukos centre” buvo aišku, kad kuratoriui rūpi urbanizacija, globalizacija, utopijos ir mokslinė fantastika. Teberūpi ir dabar, tik šiuokart parodos tonas ne toks reprezentatyvus, veikiau linksmas, lengvas ir ironiškas. “So long and thanks for all the fish” - pagarsėjusios Douglaso Adamso trilogijos “Keliautojo autostopu gidas po galaktiką” paskutinės knygos pavadinimas.
Rodomi šiuolaikiniai Naujosios Zelandijos menininkų kūriniai. IKA maorietiškai reiškia žuvį. IKI - lietuviškas “so long” atitikmuo. Angliškasis pavadinimas skamba šitaip: “IKI and thanks for all the IKA”. Po pasirodymo ŠMC paroda bus papildyta keliais lietuvių kūriniais ir išvyks į Aucklando ARTSPACE.
Projektas savo spalvomis, nesudėtingu turiniu ir beveik tyru (vietomis laukiniu-egzotišku-stereotipiniu) grožiu pritinka vasarai, bet ir pakankamai aktualus. Pasak kuratoriaus, Vakarų europiečiai be keleto stereotipų beveik nieko neįsivaizduoja apie Ramiojo vandenyno salas. Todėl paroda tarytum privalėtų visaip vartyti egzotikos klausimą. Įdomiausia, kad galutiniame projekto taške (Aucklande) egzotiškumas versus lokalumas versus globalumas bus svarstomas pasitelkus “maorių” gaminius iš vienos pusės ir “lietuvių” iš kitos (nors nėra labiau vienas nuo kito nutolusių geografinių taškų kaip Vilnius ir Taitis, išties, žvelgiant iš šono - kad ir Vakarų - tarp IKI ir IKA ne toks jau didelis skirtumas). Nežinau, kaip šitai atrodo kitiems, bet mane toks aiškiai apibrėžtas požiūris maloniai linksmina.
Kol kas tik su Ramiojo vandenyno salomis susijusių menininkų paroda įdomi visai neegzotinėmis prasmėmis. Atrodo, lyg pavadinimas tyčia prieštarautų tam, ką išvysite. Nors, žinoma, menininkai naudojasi įvairiausiais atitinkamos kultūros ženklais (“čiabuviški” hieroglifai; specifinė ikonografija: palmės su jūra ir salomis; jūriniai ir dar kažkokie tai kultūrai būdingi raštai; atitinkamai stilizuoti ir sukomponuoti objektai; ir t.t.), rodos, šitai nėra pagrindinis jų kūrinių sandas, o tik priemonė, ir ypač - ne tikslas sau (čia prisiminiau vienos kolegės priekaištus oficialiajai lietuviškai savireprezentacijai: užuot steigus ir atsivėrus naujoms galimybėms bei vertėms Vilniuje statomi lietuvišką renesansą klonuosiantys Valdovų rūmai. Laimei, Lietuvoje esti ne tik oficiozinis menas, kuris IKI-IKA kontekste galėtų funkcionuoti visai sėkmingai bei tolygiai). Mat nors tautinė, lokalinė bei archetipinė Ram. Vand. salų menininkų darbų medžiaga tam tikra prasme, žinoma, išskiria bei beda į jų savitumą, galų gale vis dėlto įtraukia žiūrovą ne į etnografinį kontempliavimą, bet vizualinę avantiūrą.
Rodomi videodarbai, fotografijos, instaliacijos ir panašūs dalykėliai. Viduryje ant stalo guli garbanotos lėlės galva su keletu objektėlių šalimais. Kaip antai: mažutės menamai susispaudusiais kumštukais (kimšta kažkokia kieta medžiaga) moteriškos pirštinaitės. Gal kokia baisi istorija? Ava Seymour rodo fotografijas: žalių kalnų/kalvų ir niūriai debesuoto dangaus fone, tuščiose tvarkingo miestelio gatvelėse tamposi labai bjaurūs personažai. Jie sumontuoti: riebūs kūnai, apvilkti kostiumais ir kitokiomis gerai atpažįstamomis uniformomis, trumpais plisuotais sijonėliais bei kt., piktais veidais, galvos beveik lygios kūnui, o kalbama apie civilizacijos nedorybes (“Septynios mirtinos nuodėmės”, “Sveikata, laimė ir būstas: Vaisinių pyragaičių slėnis” ir t.t.). Yra turistinių artefaktų, perdirbtų dar sykį, ties kičo ir egzistencinės nervų krizės riba - skaisčiu mėlynumu blizgančių iš blizgučių sulipintų jūrinės oazės paveikslėlių, perfotografuotų suvenyrinių skaručių su “New Zealand” kolekcija.
Geometrinėmis formomis ir klubine muzika eksperimentuojančių darbų. Galų gale tokių poetinių metaforų kaip Damon Fepuleai videodarbas apie tvinstančioje laukinėje upėje įstrigusį vaiką, per plauką vos ne beprasmiškai ieškantį pagalbos jį supančioje ir savo ritmu gyvenančioje objektijoje, faunijoje bei humanijoje.
Apibendrinus - daug ryškių spalvų, ritmo (vizualinio bei muzikinio) ir idėjų. Gero skonio paroda su įvairiais prieskoniais taip pat įvairiems atvejams.
