Sako, kad Vilniuje vėjai nebeišvaiko smogo. Po septyniomis kalvomis - Senamiestyje, Žvėryne, virš Lukiškių ir Nėries - migla. Pilkoje prieblandoje pilko miesto papilkėję praeiviai - nes kovas, ir viskas jau labiau pilka negu balta. Tik neoninė trispalvė ant savivaldybės ir ekranas virš Operos teatro spalvotai kviečia užeiti ten, kur kažkas vakare žiopčios leisdamas fonogramą.
Būdamas runkelis iš paties runkeliškiausio krašto, jau trečią dešimtmetį bebaigiantis sostapilėje, noriu prisipažinti: Vilnius šiaip jau yra gerai. Sostinė - tai daug visko. Čia yra Katedra. Čia yra „Akropolis“, kur prekiaujama kiniškais niekučiais, Seimas, kur prekiaujama politika, pora labai didelių namų, ir Gariūnai. Dar čia gyvena kardinolas, Brazauskas ir Vytautas Šerėnas. Arba priešinga tvarka.
Ar Vilnius yra žmonėms? Kaip kurmiai urveliais - rytais iš miegamųjų į centro biurų pastatų narvelius arba į pakraščiuose dar truputį gyvas gamyklas, perpiet - pusė porcijos cepelinų, vakare - į kalną, į miegamąjį, prie televizoriaus, kuriame pasirinkimas: idiotiški juokeliai per vieną kanalą arba idiotiški juokeliai per kitą kanalą. Arba Eurovizija. Ar šitas miestas dar gyvas? Nebėra Ričardo Gavelio, Zenono Šteinio, Jurgio Kunčino. Daugelio jau nebėra. Ir nežinia, kur dabar prisiglaudė „Žibutės“ deivė Tamara. Ar miestas dar miestiečių gyvenamas? Ar mieste liko tik nuogos ir liesos ne pačios didžiausios Europos valstybės sostinės funkcijos. Gal tai užsitęsusio paskutinio žiemos mėnesio - kovo - depresija. Gal vasarą, kai Vokiečių gatvėje „G&G Sindikatas“ gers draudžiamą alų, o Pilies gatvėje daug neaukštaūgių japonų turistų fotografuos gatvės prekeivius, viskas atrodys kitaip.
Kiekvienas miestas, kaip ir žmogus, yra vienintelis. Net ir nupilkusį kovą. Vilnius, pavyzdžiui, vienintelis savo laisva dvasia. Ne Šiaurės Atėnai, ne Vakarų Pchenjanas, bet pakeliu iš Amsterdamo į Prahą. Dar Vilnius, vienintelis savo pilka šviesa. Net per tas dvi vasaros dienas, kai asfaltas lydosi nuo karščio - išlieka prieblandos spalva ir vidurdienį. Dar tais laikais, kai menkai komercializuota Kaziuko mugė tilpdavo Kalvarijų turgavietėje, atvažiavę iš Piterio hipuojantys bardai Gorkio (dabar Pilies) gatvėje prie gurkšnio vyšnių natūralaus nenustodavo dūsauti - kaip Vilniuje gera, švaru, laisva. Ir iš viso...
Dabar atsiranda Vilniaus šventimai - Gratulatio Vilnensis - kad pabustų atmintis. Be didelio triukšmo, be fanfarų, triūbų ir cimbolų. Pirmieji žingsniai - pernai rudenį - tarsi prietaktis. Pratęstas šiemet vasarį Vilniaus universitete, kur miestas ir Alma Mater pasirašo sutartį būti kartu ir kalbėtis, kurti kartu. Kol kas daugiau žodis ir muzika, tik pati pradžia. Tikslas: aiškiai sau pasakyti - gyvename ne kokiame statybininko vagonėlyje, kurį poryt išveš į kitą objektą - gyvename Vilniuje. Tame pačiame kaip prieš tūkstantį metų. Čia pat gyvensime ir po tūkstančio metų. Tikslas - kad visi pilkųjų kurmių tamsūs urveliai - ir dabartiniai, ir šimtmečių senumo - jungtųsi į vieną bendrą erdvę, kurioje būtų ne tik bėgiojama nužymėtomis trasomis, bet ir iš tikrųjų gyvenama. O toji erdvė būtų šviesoje. Kad atsirastų aikštės gyvenimas, karnavalo gyvenimas, bendras gyvenimas. Ir pagaliau kada nors po truputį atsirastų bendruomenė.
Ir jeigu miesto jaunas kraujas (šioje vietoje nuskamba Alma Mater Filologijos fakulteto buvusio prodekano Albino Jovaišo bosas: „studiozai!!!“) pravalytų nuobodžio užkalkintas miesto arterijas, jeigu atsirastų tie, kurie norėtų ir pažadinti atmintį, ir matyti ateities projektą praeities fragmentuose (kad ir Gedimino laiškuose), Vilniaus dvasia, truputį paklydusi tarp greitmaisčio restoranų ir greitkultūrės pašiūrių, tikrai atgytų.
Labai skubėjome. Neturėjome kada stabtelėti, pamąstyti, prisiminti, pasvajoti. Reikėjo dalytis ir atimti - taigi nebuvo kada dauginti ir pridėti. Miestas beveik jau tapo veikėjų miestu. „Beveik“ ir paguodžia. Netrukus ateis žmonės.
