• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aukso vilnos beieškant...

Remigijus RAINYS

- Į Ameriką reikia vykti arba užsidirbti pinigų, arba pramogauti, - tikina ketvirtakursis studentas Tomas, du kartus Jungtinėse Amerikos Valstijose dalyvavęs programoje "Dirbk ir keliauk" ("Work and Travel"). - Suderinti darbą su kelionėmis ir pramogomis gali tik tie, kurie tikisi ilgam ar net visam laikui pasilikti šioje šalyje, o studentiškos atostogos per trumpos "dvasiškai asmenybę tobulinti ir kelionių įspūdžius kaupti". Gal todėl studentai lietuvaičiai, keturis mėnesius legaliai padirbėję ir pailsėję "neribotų galimybių šalyje", džiaugiasi į namolio skrendantį lėktuvą įsėdę su 3 000 dolerių kišenėje. Tie, kuriems labai labai sekasi, per tą patį laiką uždirba 5 000 "žaliųjų".

REKLAMA
REKLAMA

Šeši doleriai už valandą

Būsimasis verslo vadybininkas Tomas į JAV skrido užsidirbti, todėl kelionėms ruošėsi iš anksto, dar Lietuvoje. Programoje "Work and Travel" gali dalyvauti ne mažiau kaip du kursus baigę Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, neturintys akademinių įsiskolinimų. Kandidatai privalo išlaikyti konkursu vadinamą anglų kalbos egzaminą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog kokia nors JAV organizacija ar firma garantuoja jo įdarbinimą. Darbą suranda ir firma tarpininkė, tačiau tuomet tai kainuos papildomus 200 dolerių ir kelionės kaina, įskaitant skrydį į abi puses, šoktelės iki 1 500 JAV dolerių. Beje, anot Tomo, Lietuvoje išsirinkti būsimą darbovietę keturiems mėnesiams nenaudinga, nes firmos siūlo pigiausiai apmokamus, nors ir nelabai varginančius darbus. Pavyzdžiui, budėtojo, operatoriaus ar tiesiog bilietų kontrolieriaus atrakcionų parke. Bent jau toks darbas buvo pasiūlytas mūsų pasakojimo herojui ir pažadėta mokėti po 6,5 dolerio už valandą (nuo šios sumos dar atskaičiuojami mokesčiai). Studentai dirba po 40 valandų per savaitę, tad nesunku suskaičiuoti, jog per mėnesį susidaro tik kiek daugiau nei 1 000 "žaliųjų", iš kurių dar reikia prasimaitinti ir susimokėti už stogą virš galvos. Darbą susiradus pačiam galima uždirbti ir dvigubai daugiau, tačiau Tomas pataria dokumentų tvarkymo neatidėti paskutinėms dienoms prieš kelionę, nes biurokratizmo čia iš tiesų labai daug. Vaikinas uždelsė, todėl turėjo papildomai pakloti porą šimtinių už nukreipimą dirbti pramogų parke "Six Flags" Masačiusetso valstijoje. Šį vieną iš populiariausių pramogų parkų vasarą aplanko daugybė turistų ne tik iš JAV, todėl nuolat trūksta pagalbinių darbuotojų.

REKLAMA

Juodadarbiai

Taigi vieną gražią birželio dieną sėkmingai du kursus baigęs devyniolikmetis išskrido iš Vilniaus į Niujorką. Amerikoje tiesiog iš oro uosto Tomas paskambino į būsimą darbovietę ir pranešė, jog neatvyks, o pats autobusu ir kateriu nusigavo į nedidelę Nantuketo salą netoli Masačiusetso pakrantės, už 300 mylių nuo Niujorko. Vietinių avialinijų reisu ten galėjo nuskristi žymiai greičiau, tačiau autobusu ir laivu keliauti pigiau. Nantukete tėra vienas taip pat kaip sala vadinamas miestas, kuriame ištisus metus gyvena tik apie 5 000 nuolatinių gyventojų, daugiausia prižiūrinčių ištaigingus bene 50 000 tikrųjų salos šeimininkų, paprastai čia leidžiančių tik vasaras, būstus. Nežinia, atsitiktinai ar ne, tačiau saloje įsikūrę daugiausia klestinčių statybos firmų vadovai ir šio to jau pasiekę architektai, todėl čia nuolat kas nors statoma, perstatinėjama ar tobulinama, o tam reikia ne tik specialistų, bet ir pagalbinių darbininkų. Pačiame Nantuketo centre stovi mūsuose anksčiau buvusi įprasta skelbimų lenta, kurioje informuojama apie laisvas darbo vietas. Tomas už 11 dolerių per valandą įsidarbino statybinėje firmoje, kurioje tokiu pačiu juodadarbiu jau metus triūsė dar vienas lietuvis. Būsimajam verslininkui teko tampyti statybines medžiagas, padavinėti meistrams plytas ir skiedinį, valyti teritoriją, važinėti pirkinių. Po mėnesio bandomojo laikotarpio vaikino oficialus valandinis atlyginimas buvo pakeltas vienu doleriu, važinėti darbo reikalais jam buvo patikėtas džipas, kurio spidometre tebuvo prisukta vos šimtas mylių.

REKLAMA
REKLAMA

Būsto problemą išsprendė pats šefas - leido apsigyventi savo namo rūsyje už 150 dolerių per savaitę. Puikiai įrengtame, nors ir su mažyčiais langeliais, apie 30 kvadratinių metrų kambaryje Tomas karaliavo vienas - jis galėjo naudotis ne tik čia stovėjusiu televizoriumi ir biliardo stalu, bet ir visa namuose esančia buitine technika (šaldytuvu, mikrobangų krosnele, automatine skalbykle, kompiuteriu ir internetu). Maistą lietuvaitis pirkdavosi supermarkete ir valgyti gamindavosi pats, tad visus keturis mėnesius dažniausiai maitinosi ryžių koše, picomis ir kiaušiniene. Kaip juokavo Tomas, valgiai beveik nesikartodavo, nes jis virdavo tai ryžių košę su razinomis, tai be jų, tai su sviestu, tai be jo, o picų asortimento įvairovei tereikėjo lakios fantazijos. Atletiško kūno sudėjimo vyrukas kas savaitę maistui išleisdavo apie 70 dolerių. Išlaidos kiek padidėdavo, kai vaikinas nusipirkdavo vaisių, kurie saloje labai brangūs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Barbė devyndarbė

Beje, vietoj nuompinigių firmos vadovas vaikiną papildomai įdarbino savo sode - kiekvieną šeštadienį po dešimt valandų Tomas laistė dekoratyvinius augalus, ravėjo gėlynus, statė ir perstatinėjo šeimininko sumanytas dekoratyvines sieneles bei kompozicijas iš akmenų. Misteris Džeraldas savo įnamio darbą nuosavame sklype įkainojo penkiolika dolerių per valandą ir buvo juo labai patenkintas. Atrodytų, kad darbu apkrautam vyrukui nėra net kada kvėptelti, tačiau Tomas dar sugebėjo įsidarbinti vieninteliame saloje prekybos centre. Sekmadieniais po keturiolika valandų kasoje skaičiuodamas pinigus ar pakuodamas pirkinius vaikinas papildomai užsidirbdavo dar po penkiolika dolerių per valandą. Beje, šiame supermarkete dirbo ir beveik visi dvidešimt saloje buvusių lietuvių. Darbo dienomis jiems buvo mokama po dešimt dolerių už valandą. Beje, šie lietuvaičiai, pasak Tomo, tarpusavyje nelabai tesutarė ir dažnai taikėsi iškrėsti vienas kitam bent po mažą kiaulystę. Mūsų tautiečiai saloje nebuvo labai mėgstami, nes dirbo gerokai lėčiau už, atrodytų, "reaktyvinius" jamaikiečius ar kitus išeivius iš mažų Centrinės Amerikos valstybėlių, o progai pasitaikius nesivaržydavo nukniaukti kad ir dešimt centų kainuojantį saldainį.

REKLAMA

Išsunkta citrina

Intensyviai dirbdamas Tomas taip pavargdavo, kad vakare nenorėdavo žiūrėti net televizoriaus, jau nekalbant apie diskotekų ar klubų lankymą. Beje, net ir norėdamas vaikinas ten nebūtų patekęs, nes saloje labai griežtai tikrinama, jog į pasilinksminimo vietas, kur geriamas alkoholis, nepatektų žmonės, neturintys dvidešimt vienerių metų. Dvidešimtojo gimtadienio proga darbdavys Tomui leido nedirbti, todėl vaikinas miegojo ištisą parą. Jaunuolis sakė, kad, išskyrus miego stoką, jokių kitų sveikatos sutrikimų nejautė. Kelis kartus Tomas ištaikė valandėlę išsimaudyti vandenyne ir pasivaikščioti nuostabiai baltu paplūdimio smėliu. Deja, iš paplūdimio teko sprukti nuo vietinių žuvėdrų atakos, mat vyrukas nuklydo už apie gerokai už savo lietuviškuosius giminaičius stambesnių paukščių lizdų krovimo vietas įspėjančios lentelės ir įnirtusios žuvėdros puolė savo aštriais snapais. Atsikvėpti vaikinas galėjo tik paskutinę savaitę. Ją buvo paskyręs JAV gyvenančių draugų lankymui, tad namo išskrido kišenėje turėdamas sąžiningai uždirbtus 10 000 dolerių.

REKLAMA

Tinginiai lietuviai

Kitą vasarą, sėkmingai baigęs trečiąjį universiteto kursą, Tomas vėl įsijungė į "Dirbk ir keliauk" programą. Atskridęs į Vašingtoną vyrukas vėl patraukė į Nantuketą. Situacija saloje buvo gerokai pakitusi - skelbimų lentoje nebebuvo pasiūlymų įsidarbinti, tačiau mirgėte mirgėjo lapeliai su ieškančiųjų darbo koordinatėmis. Darbų saloje lyg ir buvo, tačiau atvykėliai nerasdavo įperkamo būsto nakvynei. Kai kas nakvodavo tiesiog pakrantėje po medžiais, tačiau po kelių ar keliolikos tokių naktų išvykdavo į žemyną. Tomas susirado darbą pas keturiasdešimtmetę architektę Eilin už penkiolika dolerių per valandą. Vaikinas dirbo pusiau sodininku, pusiau statybininku. Į jo pareigas įėjo ir žolės pjovimas kieme bei sodo laistymas, ir įvairiausi darbai rekonstruojant namą, mat paprastai jau nuo ryto kauštelėjusiai poniai architektei kildavo įvairiausių idėjų, kaip tobulinti savo būstą. Idėjas įgyvendinti turėjo visi tiesioginiu darbu biure neužimti jos firmos darbuotojai. Už vietą nakvynei ant sofos pereinamajame kambaryje naujoji šefė be skrupulų atskaičiuodavo po šimtą dolerių, nors Tomui neskyrė net menkiausios spintelės daiktams susidėti. Misis Eilin jau buvo prisiklausiusi kalbų apie "tinginius salos lietuvius", todėl jai nuo pat pradžių neįtiko vaikino darbo tempas, nors sala skiriasi nuo žemyninės JAV dalies tuo, kad joje viskas daroma neskubant, bet labai kruopščiai. Šeimininkė nuolat ujo lietuvaitį, kaip pavyzdį nurodydavo "reaktyvinius" spalvotuosius samdinius, nors šie aktyvų darbą veikiau tik imitavo, todėl po dviejų savaičių Tomas atsisveikino su misis Eilin ir savaitę ieškojo kito užsiėmimo. Šiam laikotarpiui jį priglaudė pažįstamas diskotekos vedėjas, skyręs vaikinui tvarkingą kambarėlį rūsyje. Darbo paieškos buvo sėkmingos ir lietuvaičiui pavyko įsidarbinti dažytojo padėjėju, o netrukus - ir staliaus pagalbininku. Dabar Tomas statybose darbavosi po 60 valandų per savaitę, gaudamas 18 dolerių per valandą. Vaikinui pavyko vakarais papildomai įsidarbinti itališkoje picerijoje, kur visi, net ir "maestro picų kepėjas", gaudavo po 12 dolerių per valandą. Picų kepėjui padarė įspūdį mūsų tautiečio darbštumas ir kruopštumas, todėl jis netrukus ultimatyviai pareikalavo, jog savininkas Tomui mokėtų daugiau, nes jis įsisavinęs visą picų kepimo technologiją ir gali atlikti bet kurią operaciją. O šioje picerijoje buvo kepamos tik delikatesinės, labai sudėtingos "vienetinės" picos, kurių kiekviena kainuodavo mažiausiai 50 dolerių, todėl klientai buvo pasiturintys ir išrankūs. Beveik visi komponentai, įskaitant ir šviežius prieskonius, buvo gabenami tiesiai iš Italijos. Per dieną buvo iškepama ne daugiau kaip 50 picų, tačiau biznis klestėjo, o savo gabiu mokiniu neatsižavintis virtuvės šefas Evinas įkalbinėjo Tomą atidaryti nuosavą piceriją Lietuvoje ir net piršosi į kompanionus. Deja, Evinas neturėjo jokio supratimo apie tamsiąją lietuviškojo biznio pusę. Kai Tomas susiruošė kelionėn į namus, picerijos savininkas paprašė, jog jis rekomenduotų ką nors į savo vietą, bet vaikinas tik patarė jam neskubėti įdarbinti... lietuvių. Vėl apie 10 000 dolerių namo parsigabenęs studentas trečiosios "ekspedicijos" į JAV kol kas neplanuoja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų